Panevėžio rajono gyventojas Mantas Gabartas šį grybavimo sezoną pasiekė įspūdingų rezultatų: per kelias savaites miškuose nuėjo daugiau nei 250 kilometrų ir surinko virš 160 kilogramų baravykų. Vyras sako perpratęs, kur šių grybų geriausia ieškoti, ir savo žiniomis noriai dalijasi su kitais.
Kokia pagrindinė grybavimo taisyklė?
„Sakyčiau, pagrindinė grybavimo taisyklė – neskubėti ir niekur nelėkti, nes grybai moka pasislėpti. Suradę vieną baravyką, būtinai dairykitės ir daugiau, nes jie po vieną neauga“, – sako Mantas. Jis pastebi, kad dažnai grybas būna vos už 5 centimetrų nuo bato, tad svarbiausia – atidumas ir kantrybė.
Kur geriausia ieškoti baravykų?
Pasak Manto, baravykai geriausiai auga senesniuose eglynuose su samanų danga. Tačiau vien eglyno nepakanka – svarbu, kad netoliese būtų lapuočių medžių, ypač alksnių ar ąžuolų. „Baravykai mėgsta eglynus, bet kad maitintųsi, jiems reikia lapuočių – pūvančių jų lapų ar medienos“, – aiškina grybautojas.
Dar viena gera vieta – valksnos, tai yra vietos prie senų kirtimų, kur anksčiau būdavo sukraunamos nukirstų medžių šakos. Jų yrantys likučiai maitina grybus, tad verta paėjėti palei tokias vietas.
Įdomu tai, kad baravykai dažnai auga ten, kur gausu raudonųjų musmirių. Jei vienoje vietoje jų daug, verta tą vietą įsidėmėti ir ateiti kitąmet – didelė tikimybė, kad ten bus pridygę baravykų.
Kaip technologijos padeda rasti grybus?
Mantas naujų grybavimo vietų ieško per palydovines žemėlapių nuotraukas. Jis bando įžiūrėti, kur miške yra senesnis eglynas – jie būna tamsesnės spalvos. Pasak jo, „Google“ žemėlapiuose tai įžiūrėti sunku, geriau matyti maps.lt svetainėje. Dauguma tokių kelionių pasiteisino, nors kartais tenka nusivilti – viename eglyne rado želiančią žolę, kurios aukštis siekė virš juosmens.
Vyras svarsto, kad remiantis palydovinėmis nuotraukomis būtų galima sukurti telefono programėlę grybautojams, kuri parodytų, kur gali būti grybų. Žinoma, garantijų niekas nesuteiktų, bet tai padėtų orientuotis nepažįstamoje vietovėje.
Naktinis grybavimas – ar tai įmanoma?
Kartą, kai labai trūko laiko, Mantas su draugu į mišką išsiruošė net naktį. Reikėjo gerai išstudijuoti žemėlapį, kad nepaklystų, ir turėti žibintuvėlius. „Jais pašvietus tolyn, grybų kotai šviečia iš tolo, juos įžiūrėti praktiškai paprasčiau nei dienos metu“, – pasakoja grybautojas.
Ką dar pastebėjo patyręs grybautojas?
Mantas įžvelgė įdomų dėsningumą – jei vienoje vietoje auga keistos formos, tarsi deformuoti baravykai, toje pačioje vietoje jie tokie bus ir kitąmet. „Kaip mes esame panašūs į savo tėvus ar senelius, taip ir jie“, – vaizdingai palygina jis.
Grybautojui labiausiai patinka pats procesas, o ne rezultatas – baravykai, augantys miške, jam atrodo kaip meno kūriniai. Surinktų grybų pakanka jo artimiesiems, kaimynams ir draugams. Dalis baravykų išdžiovinama – jie tampa kalėdinėmis dovanomis. Kartą viena moteris jo surinktų džiovintų baravykų kilogramą išsiuntė savo sūnui į Ameriką.
Šią savaitę Manto grybų paieškos Panevėžio rajone jau artėja prie pabaigos – jaunų baravykų smarkiai sumažėjo. Tačiau Dzūkijoje vis dar gausu voveraičių, o netrukus, pasak jo, ten turėtų prasidėti ir baravykų sezonas.
Dažniausiai užduodami klausimai apie baravykų paiešką
Kokiuose miškuose geriausia ieškoti baravykų?
Baravykai geriausiai auga senesniuose eglynuose su samanų danga, ypač ten, kur įsiterpia lapuočių medžių, tokių kaip alksniai ar ąžuolai.
Ar verta grybauti naktį?
Taip, naktį su žibintuvėliu grybų kotai šviečia iš tolo, todėl juos įžiūrėti gali būti net paprasčiau nei dieną. Svarbu gerai išstudijuoti žemėlapį, kad nepaklystumėte.
Kaip rasti naujas grybavimo vietas?
Galima naudotis palydovinėmis žemėlapių nuotraukomis – senesni eglynai atrodo tamsesni. Geriausiai tai matyti maps.lt svetainėje.