Po galimo maro protrūkio Rusijos laboratorijoje prie Irkutsko ir vienos darbuotojos mirties, Lietuvos politikai ir ginkluotės ekspertai kelia klausimą, ar Maskva vėl bando paversti mokslą masinio naikinimo įrankiu. Nors oficialios informacijos nėra, o Rusija tyli, specialistai įspėja: tikėtis, kad agresorė atsisakė biologinių programų, būtų naivu. Ši situacija verčia Lietuvą ir jos sąjungininkus permąstyti ne tik saugumo procedūras, bet ir požiūrį į Rusijos piliečių judėjimą per mūsų šalį.
Kodėl maro istorija siejama su biologiniu ginklu?
Maras žmonijos istorijoje ne kartą buvo panaudotas kaip sąmoningas masinio naikinimo įrankis. Garsiausi atvejai įrodo, kad ši liga nuo seno buvo laikoma ginklu, o ne tik gamtos stichija.
- 1346 metai, Kafa (dabartinė Feodosija): totoriai, apgulę miestą, svaidė į jį maru sirgusių žmonių lavonus, siekdami sukelti epidemiją tarp gynėjų.
- Antrasis pasaulinis karas: Japonijos imperijos 731-asis padalinys Kinijos miestuose lėktuvais platino maru užkrėstas blusas, sąmoningai sukeldamas ligos protrūkius.
Šie istoriniai pavyzdžiai rodo, kad biologinis ginklas nėra tik teorinė grėsmė, o reali praktika, kurią autoritariniai režimai naudojo siekdami savo tikslų.
Ką sako ginkluotės ekspertai apie Rusijos biologines programas?
Atsargos majoras, ginkluotės ekspertas Darius Antanaitis LRT.lt teigia, kad Rusija nuolat kuria tiek cheminius, tiek biologinius ginklus, ir tai nėra pasikeitę nuo Sovietų Sąjungos laikų.
„Iš panaudotų cheminių ginklų mes puikiai žinome „Novičiok“. Juo jau buvo nunuodyti žmonės. Lygiai taip pat Rusija dirba su bakteriologiniais ginklais. Niekas nepasikeitė nuo Sovietų Sąjungos laikų. Tikėtis, kad dabartinė Rusijos valdžia nustojo tai daryti, būtų labai naivu