Po šešerių metų, kai kasmet grįžtančiųjų į Lietuvą buvo daugiau nei išvykstančiųjų, šiemet statistika apsivertė: rugsėjį emigravo daugiau piliečių nei sugrįžo, o ekspertai įspėja, kad 2026-ieji gali baigtis neigiamu migracijos balansu. Kaip praneša Lietuvos radijas ir televizija, vyriausiasis „Luminor“ banko ekonomistas Žygimantas Mauricas situaciją vadina tikrai nemalonia tendencija po ilgų metų pertraukos.
Šiemet į Lietuvą grįžo per 12 tūkst. piliečių, vos 500 daugiau nei emigravo. Vasarą išvykusiųjų ir sugrįžusiųjų skaičiai dar buvo panašūs, rugpjūtį susilygino, o rugsėjį išvykusiųjų jau buvo daugiau.
Kas vyksta su lietuvių migracija?
Valstybės duomenų agentūros skyriaus specialistė Vaiva Randytė pabrėžia, kad šiuo metu skelbiama migracijos statistika yra išankstinė ir ateityje bus patikslinta. Vis dėlto tendencija matoma aiškiai: tarp išvykstančiųjų dominuoja darbingo amžiaus žmonės, o vyrų emigruoja daugiau nei moterų.
Pagrindinės lietuvių emigracijos tikslo šalys jau kurį laiką išlieka tos pačios: Jungtinė Karalystė, Norvegija ir Vokietija, vardija V. Randytė.
Ž. Mauricas situaciją vertina su nerimu, nes Lietuva labai tikėjosi, kad nemaža dalis piliečių, gyvenančių kitose šalyse, grįš kelti šalies ekonomikos ir praturtins ją užsienyje sukaupta patirtimi.
Kodėl lietuviai vėl renkasi išvykti?
Priežasčių yra daug ir jos persipina. Ekonomistės ir ekonomistai mini aukštas kainas Lietuvoje, itin pabrangusį būstą, brangstančias vartojimo prekes ir paslaugas, taip pat konkurenciją su atvykusiais imigrantais. Dalis lietuvių dirba tokį patį darbą, o tarpusavio kalba darbovietėje yra ne lietuvių, o užsienio.
„Matome, kad kelia labiau sparnus iš Lietuvos, sakydami, koks man didelis skirtumas, ar dirbti Lietuvoje ir kalbėti ne valstybine kalba, dirbant tam tikruose sektoriuose. Ar dirbti ten vos ne su tais pačiais žmonėmis kokioje Švedijoje, Suomijoje, Norvegijoje ir gauti ten 2 kartus didesnį atlyginimą“, – pasakoja Ž. Mauricas.
Ne tik ekonominės priežastys skatina išvykti. Ekonomistas atkreipia dėmesį ir į geopolitines, visų pirma karo baimę. „Mes matome mažėjantį grįžtančiųjų skaičių ir augantį išvykstančiųjų skaičių. Ir gali būti, kad netgi šiais metais turėsime neigiamą Lietuvos piliečių migracijos balansą po ilgų metų pertraukos“, – svarsto jis.
Ką daro valdžia: kalba, pinigai ir integracija
Užsienio reikalų ministerija pasaulio lietuvių vaikus ragina rinktis lituanistines mokyklas. Užsienio reikalų viceministras Kristupas Vaitiekūnas primena, kad toks ugdymas suteikia ir praktinės naudos: pavyzdžiui, Amerikoje baigus tokią mokyklą gaunamas papildomas balas stojant į aukštąją mokyklą.
„Tas stipresnis ryšys su Lietuva, tai paskui žmogaus ateina ir ekonominis ryšys. Visada ateina. Net ir atvažiavus čia kaip turistui, tai vis tiek tą ryšį kažkokį sukuri“, – sako vicministras.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Inga Ruginienė parengtame Šeimos pakete emigrantams siūlo finansinę paskatą grįžti: nuo 2 iki 5 tūkst. eurų. „Šeimos atvažiuos, vis dėlto to mišrumo gali būti. Vaikai gali būti gimę užsienyje. Tai reikės ir lietuvių kalbą mokytis, kitų dalykų. Tai skiriame ir po tūkstantį eurų dar tam tikrai integracijai“, – aiškina ministrė.
Kuo grįžimas tampa antra emigracija?
Ž. Mauricas atkreipia dėmesį į laiką kaip svarbiausią veiksnį. Kuo daugiau jo praeina, tuo mažesnė tikimybė, kad išvykusieji grįš: jie sukuria draugų ratą, šeimas, vaikai pradeda lankyti vietos mokyklas, įsitraukia į būrelius. „Tai tas grįžimas tampa toks vėl kaip antra emigracija“, – akcentuoja ekonomistas.
2024-aisiais šeši iš dešimties emigravusių lietuvių neatmetė galimybės, kad į Lietuvą grįš ateityje, bet ta ateitis – vėliau nei po penkerių metų. Ž. Mauricas įsitikinęs, kad Lietuvai reikėtų aiškios imigracijos politikos: kiek ir kokių atvykėlių priimti ir kaip juos integruoti.
Diskusija apie tai, kaip valstybė derina migracijos ir integracijos politiką, nesibaigia, o jos kontekstą galima matyti ir platesniame Europos judėjimo lauke, pavyzdžiui,