Nauja J. Baltrukonytės knyga: atvirumas, Europa ir magija

Nuotrauka: Lietuvos Radijas ir Televizija

Žurnalistė ir rašytoja Jurga Baltrukonytė pristato savo vienuoliktąją knygą „Mano nekaltas melagis“. Šis kūrinys kviečia pasinerti į spalvingą, gal kiek absurdišką, tačiau gerai atpažįstamą kasdienybės pasaulį. Jame atsiskleidžia atvirumas europietiškai įvairovei ir gyvenimo džiaugsmui.

„Nerašau apie liūdesį, rašau apie gyvenimą, o jis yra kupinas juokingų nutikimų“, sako J. Baltrukonytė.

Atvira Europa ir magiškoji kasdienybė

Naujoji istorija, nutapyta magiškojo realizmo spalvomis, pasakoja apie šeimą, kurioje verda gyvenimas su visais jo konfliktais, meile ir nesibaigiančiomis statybomis. Knygos veiksmas vyksta Fuerteventuros saloje, kuri tampa ne tik dekoracija, bet ir lygiaverte veikėja. Sala formuoja žmonių likimus ir kuria absurdiškas situacijas.

Rašytoja pasakoja, kad apsigyvenusi pusiau laukinėje saloje patyrė tikrą kultūrinę ir demografinę revoliuciją. Čia susimaišė Lotynų Amerika, Afrika ir Europa. Saloje gyvena žmonės iš įvairių karo zonų, pastaruoju metu padaugėjo ir europiečių.

„Neegzistuoja taisyklės, prie kurių esi įpratęs, kartais jaučiuosi lyg kosmose. Sala ir man tapo stebuklingos kasdienybės simboliu, aprašiau jos magiją, absurdą. Ir visa tai yra tikrovė“, dėstė J. Baltrukonytė.

Pilietinės vizijos ir biurokratinis absurdas

Daugelis knygos personažų gimė iš realių žmonių, kuriuos autorė sutiko. Vienas iš tokių yra Tėtušis, kurio prototipą Jurga rado mokesčių inspekcijoje. Stebėdama biurokratinį mechanizmą, autorė sukūrė personažą, sėdintį prie stalo tarsi su juo suaugusį.

Knygoje ryškiai matomas ir pilietinis absurdas. Miestelio tvarką simbolizuoja meras, tarsi daugelio miestų vadovų rinkinys. Jis atsiranda, kai jo visai nereikia, ir dingsta, kai yra reikalingas. Tai pažįstamas skaidrumo stokos ir neatsakingos valdžios motyvas, kuris skaitosi kaip tikra socialinė satyra.

Vyras Algis Kriščiūnas, iš pradžių įtaręs, kad Tėtušis yra jo karikatūra, greitai nurimo. Visos istorijos, nuodėmės ir atsitikimai yra stipriai suliteratūrinti ir hiperbolizuoti, tačiau būtent dėl to knyga perteikia gyvenimo išmintį ir skatina atvirą žvilgsnį į mus supančią realybę.

Nekaltas melas kaip gyvenimo dalis

Nors romano pavadinime minimas melas, autorė žvelgia į šią temą lengvai. Kartais nekaltas melas pradeda nesusikalbėjimų grandinę, tačiau kiekvienas slepiame didesnius ar mažesnius melus. Netgi žodžiai „viskas bus gerai“ tampa labai reikšmingu ir reikalingu melu, kuris padeda išlikti atviriems rytojui.

„Svarbiausia juk ne melas, o pats gyvenimas. Kartais jis stebina, kartais liūdina, bet dažniausiai džiugina, ypač kai yra nesuvaidintas, ryškus, spalvotas, pilnas dramų ir komedijų“, įsitikinusi autorė.

Ištrauka iš knygos „Mano nekaltas melagis“

Nepakvietė į barą

Kaip baisu pajusti nemeilę. Ir dar netikėtai! Tarsi apmėtytų ledo gabalais vasarą, jaukią dieną gulint ant įkaitusio smėlio. Ir tą ledo gabalą sviedė ne jo žmona Izabela.

Susipažinkime su baisaus įvykio vieta. Įsivaizduokime padorų banko skyrių, kuriame jau trisdešimt metų dirba Tėtušis. Banke diena iš dienos virė tas pats gyvenimas. Buhalterė tualete lakavosi nagus, keli darbuotojai stumdėsi prie kavos aparato. Tėtušis registravo klientus ir maloningai kviesdavo prisėsti fojė.

Visi laukdavo penktadienio. Tada po darbo skubėdavo į barą, kurio savininkas buvo atvykęs iš Kolumbijos. Jis neturėjo darbo vizos, tad pigiai pardavinėjo gėrimus ir sūriu kimštus užkandžius. Ir buvo penktadienis. Tik šį vakarą į barą jo niekas nepakvietė. Paprastai visi vienu metu pasiima švarkus ir išlekia. Jam nedavė nė ženklo. Praėjo kaip pro tuščią vietą.

Tėtušis buvo aukštas ir plikas vyras. Važiuodamas namo svajojo ne apie minkštus patalus, o kad kuo skubiau prasidėtų žemės drebėjimas. Jis sutiktų, jog atsivertų bent smegduobė ir skaniai prarytų jį su visu automobiliu.

Skūpumo liga

Automobilį Tėtušis kadaise pirko naują iš pavydo kaimynui. Tas kaimynas turėjo tris milžiniškas parduotuves ir tris sūnus su marčiomis, kurie nuoširdžiai meldė jo mirties, kad paveldėtų turtą. Sykį tos marčios Tėtušiui įpiršo patalynę kūdikiui. Tėtušis atsiminė tą prekę tik bloguoju.

Pats turtuolį ištiko baisi neganda. Nagai įaugo į delnus, tiek pirštai buvo lenkti į save. Vis labiau rietėsi, vos užmatę pinigą. Gydytojai stebėjosi ir pavadino ligą morbus skrupaticus. Liga aprašoma kaip lėtinė, kai pirštai smarkiai linksta į save, o moneta visada lieka saujoje.

„Nepagydomas. Genetinė liga. Užuojauta“, pasakė konsiliumas. Po diagnozės liga tik dar labiau suvešėjo. Sykį jis išvarė nėščią moterį, kuri pritrūko kelių eurų vežimėliui. Pasakė, kad jam paūmėjimas, ir liepė ieškoti prekės prie konteinerių.

Tėtušis nusipurtė. Nebepavydėjo. Suprato, kad automobilį iš pavydo pirko veltui. Ar tik visko nebus daręs veltui? Visko, kas vertė jį pirkti, vesti, nekęsti, mylėti, dirbti ir judėti. O staiga atsivėrė bedugnė ir kviečia.

Važiuodamas jis svajojo dingti švelniai, be dramų. Tik staiga pasigirdo policijos švyturėlių kauksmas. Tėtušis sustojo šalikelėje ir apsidžiaugė. Pasodins, galvojo, ramai gulėsiu ant kalėjimo gulto, niekam nereikės aiškintis. Prasmės jam reikėjo kaip vandens ir duonos.

Policininkas priėjo arčiau. Tai buvo vienas iš to kaimyno sūnų.

„Zigzaguojate keliu, subarė jis. Kaip koks prigėręs vaikėzas. Jūsų amžiui nedera.“

„Kad negėriau. Net nevalgiau.“

Policininkas nusipurtė. „Tik važiuok su Dievo palaima. Linkėjimai žmonai.“

Žmoną Tėtušis dabar norėjo matyti mažiausiai. Jis mąstė, kad jei koks skardis pasitaikytų, irgi būtų neblogai. Bet jis nebeturėjo jėgų keliauti link jo.