Jei Estiją vis dar siejate tik su Talinu, pajūriu ir trumpu savaitgalio pabėgimu, laikas atverti akis į šalies pietus. Čia, už gerai žinomų maršrutų, slypi visai kita Estija: smiltainio skardžiai, gyva setų kultūra, požeminiai pasauliai ir aukščiausia Baltijos šalių viršūnė. Šis regionas įrodo, kad demokratija, atvirumas ir inovacijos gali klestėti net ir mažiausiuose kampeliuose, o jaunatviška dvasia čia susitinka su gilia istorija.
Pietų Estija kviečia į kelionę, kurioje kiekvienas žingsnis atskleidžia naują istoriją. Nuo universiteto miesto Tartu iki paslaptingosios Setų karalystės, nuo 318 metrų aukščio kalvos iki urvų, kuriuose žiemoja šikšnosparniai. Štai septynios priežastys, kodėl Pietų Estija verta daugiau nei tik sustojimo pakeliui į šiaurę.
Tartu: miestas, kuriame istorija susitinka su jaunyste
Tartu pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas dar 1030 metais, kai Kijevo Rusios kronikose buvo užfiksuota gyvenvietė Tarbatu. Tačiau šis miestas nėra įstrigęs praeityje. Šiandien Tartu yra tikrasis Estijos universitetinis centras, kuriame gatvėse knibžda studentų, o miesto pulsą kuria kavinės, kultūros renginiai ir atvira, jaunatviška atmosfera.
Už kelių minučių pėsčiomis nuo centro stūkso Toomemägi kalva su viduramžių katedros griuvėsiais. Katedros choro dalyje įsikūręs Tartu universiteto muziejus, kurio erdvės primena Hario Poterio biblioteką. Aukštos istorinės salės, senųjų knygų kvapas ir portretų žvilgsniai sukuria magišką atmosferą. O Katedros Paslapčių kambaryje lankytojų laukia septynios mįslės, tarp jų ir klausimas, kodėl čia palaidotas žmogus su nukirsta galva.
Suur Munamägi: aukščiausias Baltijos šalių taškas
Lietuva didžiuojasi Aukštoja, Latvija Gaiziņkalns, tačiau aukščiausias Baltijos šalių taškas yra Pietų Estijoje. Suur Munamägi iškilęs 318 metrų virš jūros lygio Haanjos aukštumose. Nors Estija dažnai įsivaizduojama kaip lygi šalis, pietuose kraštovaizdis vingiuoja kalvomis ir primena Vidurio Europą.
Ant viršūnės stovintis 29,1 metro aukščio apžvalgos bokštas giedrą dieną leidžia matyti iki 50 kilometrų. Pirmasis bokštas čia iškilo dar 1812 metais, o dabartinis, jau šeštasis, pastatytas 1939-aisiais. Tai vieta, iš kurios atsiveria ne tik gamta, bet ir istorija.
Setomaa: karalystė, kurios nerasite žemėlapyje
Pietryčių Estijoje prasideda Setomaa, kraštas, kuriame iki šiol gyva savita setų kultūra. Setai turi savo kalbą, tradicijas, tautinius drabužius ir virtuvę. Jų daugiabalsis dainavimas leelo 2009 metais įtrauktas į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, o pati Setomaa vadinama Setų karalyste. Tai ne valstybė su politinėmis sienomis, o savitas kultūrinis pasaulis, įrodantis, kad tapatybė ir bendruomeniškumas gali klestėti be oficialių atributų.
Taevaskoda: smiltainio sienos iš vandens perspektyvos
Ahjos upės slėnyje kylančios smiltainio sienos atrodo kaip kino dekoracija. Pėsčiomis jas galima tyrinėti iš arti, tačiau tikrasis atradimas prasideda įsėdus į kanoją ar baidarę. Plaukiant upe, uolos kyla tiesiai virš galvos, o miškas ir vanduo sukuria laukinį, nepaliestą koridorių. Ta pati vieta iš vandens atsiveria visiškai kitaip, primindama, kad kartais verta pakeisti perspektyvą.
Peipsi ežeras ir Piirissaar: jūros įspūdis viduryje žemyno
Peipsi ežero pakrantėje driekiasi vadinamasis Svogūnų kelias, kultūrinis maršrutas, jungiantis sentikių bendruomenes, kurios čia gyvena šimtmečius. Mediniai namai, sodai ir tradicijos suteikia šiam kraštui unikalų veidą. O pačiame ežere yra Piirissaar, nedidelė gyvenama sala, kurioje iki šiol verda vietos gyvenimas.
Pats Peipsi stebina savo masteliu. Atsidūrus pakrantėje, horizontas toks platus, kad pirmas įspūdis gali būti visai jūrinis. Tai vieta, kuri sugriauna įprastą įsivaizdavimą apie ežerus.
Gamtos stebuklai: pelkės ir milžiniški skruzdėlynai
Pietų Estijos gamta mėgsta netikėtus derinius. Männikjärve pelkėje telkšo daugiau kaip 120 mažų vandens telkinių, o septynių metrų aukščio apžvalgos bokštas atveria vaizdą į vandens „langus