Psichikos sveikatos politika gali skambėti kaip tolimas specialistų ir ministerijų reikalas, kol pagalbos prireikia tau pačiam, tavo vaikui ar tėvams. Tada greitai paaiškėja, kad ši politika tiesiogiai lemia, ar pagalbą gausi laiku ir tokią, kokios reikia. Ar kas nors padės tavo namuose ir bendruomenėje, ar vienintelė alternatyva bus psichiatrijos skyrius? Ar po krizės kas nors padės grįžti į darbą, mokslus ir santykius, ar pagalba baigsis receptu ir vizitu po trijų mėnesių?
Ypač tai svarbu jauniems žmonėms. Pasaulio sveikatos organizacija nurodo, kad maždaug pusė psichikos sveikatos sutrikimų prasideda iki 18 metų. Todėl ankstyva, prieinama ir nebauginanti pagalba lemia, ar jaunas žmogus apskritai ja pasinaudos ir jausis geriau.
Ką sako Škotijos ekspertas apie atsigavimo principą?
Lietuvoje rengiamasi Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme įtvirtinti atsigavimą (angl. recovery) kaip vieną svarbiausių principų. Tai reikštų, kad pagrindinis dėmesys skiriamas ne simptomų šalinimui, o žmogaus prasmingam gyvenimui: vilčiai, artimiems ryšiams, galimybei pačiam priimti sprendimus.
Pokalbis su ilgametę patirtį turinčiu Škotijos ekspertu atskleidė esminį klausimą. Paklaustas, kokį tarptautinį instrumentą geriausia pasirinkti atsigavimui vertinti, jis mandagiai atsakė klausimu: o ką jūs norite vertinti, žmogaus atsigavimą ar tai, ar jūsų paslaugos apskritai orientuotos į atsigavimą? Ir kokio sisteminio pokyčio siekiate?
Ekspertas pataiko į skaudžią dilemą: ar ambiciją nuleidžiame ir deriname prie to, ką šiandien leidžia sistema, ar vis dėlto keičiame pačią sistemą, kad ji būtų orientuota į žmogų. Todėl kyla klausimas: o kas iš to, kad atsigavimą įrašysime į įstatymą?
Kodėl bendruomeninės pagalbos iniciatyvos stringa?
Viename regionų, buvusios mokyklos pastate, veikia Terapinis ūkis jaunuoliams. Čia specialistų pagalba derinama su praktine veikla gamtoje: jaunuoliai mokosi prisiimti atsakomybę, savarankiškai atlikti užduotis ir kurti saugius santykius. Tačiau finansavimą tokiai programai gauti beveik neįmanoma. Santykiais ir žmogaus poreikiais paremta pagalba sunkiai telpa į sistemos nustatytas paslaugų apmokėjimo kategorijas.
Tai ne vienintelis pavyzdys. Nevyriausybinės organizacijos teikia emocinę pagalbą, konsultavimą, savitarpio pagalbą ir palydėjimą kasdieniame gyvenime. Šios paslaugos yra arčiau žmogaus kasdienybės, lankstesnės ir mažiau formalios. Problema ta, kad jos nėra aktyviai remiamos ir plėtojamos. Jos linkusios atsirasti ir nunykti pasibaigus teikėjų entuziazmui, nes nėra užtikrinamas tvarus finansavimas.
Kai bendruomeninės pagalbos plėtra neturi aiškių įsipareigojimų, kiekviena nauja iniciatyva turi atskirai įrodinėti savo vietą sistemoje. Terapinio ūkio finansavimo klausimas kartu yra ir mūsų politinių prioritetų klausimas: ar kuriame sąlygas tokiai pagalbai įsitvirtinti?
Ar Lietuva turi veikiančią psichikos sveikatos strategiją?
Lietuva turi nacionalinę psichikos sveikatos strategiją, kurią Seimas patvirtino 2007 metais. Teisės aktų registre ji iki šiol pažymėta kaip galiojanti, tačiau įgyvendinimo ataskaita apima tik 2007–2016 metus. Joje anuomet pripažinta, kad ne visi planai įgyvendinti dėl politinės valios stokos. Po to praėjo beveik dešimt metų, o šio klausimo net nebekeliame.
Dar 2007 metų strategijoje siekėme plėtoti pagalbą bendruomenėje, suteikti žmogui pasirinkimo galimybę ir stiprinti nevyriausybinio sektoriaus vaidmenį. Ir štai po beveik dvidešimties metų organizacija, siūlanti žmogui reikalingą pagalbą bendruomenėje, vis dar turi įrodinėti, ar jai apskritai yra vietos sistemoje. Nevyriausybinių organizacijų įtraukimo į paslaugų teikimą neįmanomumas yra geras lakmuso popierėlis, parodantis, kiek siekių virto realiomis galimybėmis.
Mūsų psichikos sveikatos politika primena Šriodingerio katę: kol dėžės neatidarome, ji gali būti ir gyva, ir mirusi. Jos gyvybę turėtų rodyti konkretūs sprendimai: kokias naujas paslaugas finansuojame, kam suteikiame sprendimo galią ir kas atsako už neįgyvendintus pažadus. Kai šių klausimų nebekeliame, suprantame, kad katė mirusi, tik vis dar neatidarome dėžės.
Įtrauktis ar tokenizmas?
Sprendžiant, kokią pagalbą kurti, svarbu, kieno žiniomis remiamės. Žmonių, turinčių asmeninės patirties, įtraukimas dažnai apsiriboja pakvietimu į darbo grupę ar konferenciją papasakoti savo istoriją. Tarptautiniame lauke tam seniai yra žodis tokenizmas – simbolinis įtraukimas. Žmogus yra kambaryje, bet sprendimų nepriima. Jo istorija išklausoma, bet tai, ką jis sako apie paslaugų kūrimą ar finansavimą, nebūtinai ką nors pakeičia.
Tikras įtraukimas prasideda nuo galimybės kartu spręsti, kokia pagalba bus kuriama ir kam bus skiriami pinigai. Pasaulyje vis dažniau pasitelkiama bendrakūrystė (angl. co-creation), kai žmonės su asmenine patirtimi nuo pat pradžių kartu apibrėžia problemą ir kuria sprendimus. Tačiau bendrakūrystė neatsiranda savaime. Jai reikia laiko, kompetencijų ir finansavimo. Jei finansuojame institucijas, bet tikimės, kad žmonės dalyvaus savo lėšomis ir vedami gerų ketinimų, lygiavertiškumo nebus.
Žmonės ministerijose patys pervargę rengia teisės aktus ir administruoja projektus. Tikėtis, kad jie dar suburs žmonių bendruomenę ir sukurs saugią dalyvavimo erdvę, yra nerealistiška. Jei valstybė nori bendrakūrystės, ji turi finansuoti infrastruktūrą, kuri leidžia dalyvavimui atsirasti: žmonių telkimą, pasirengimą, fasilitavimą ir ilgalaikį ryšį. Kitaip bendrakūrystė tampa dar vienu gražiu žodžiu dokumente.
Kviečiame atsiverti, o kas toliau?
Mes vis aktyviau skatiname žmones viešai kalbėti apie savo psichikos sveikatos sunkumus: nebijokite, dalinkitės patirtimi. Tai svarbu. Bet verta paklausti, ar žmogus, išdrįsęs prabilti, randa bendruomenėje vietą, kur galėtų mokytis gyventi su savo patirtimi, gauti savitarpio paramą ir stiprinti pasitikėjimą savimi.
Kur mūsų atsigavimo kolegijos (angl. recovery colleges), plačiai prieinama savitarpio parama (angl. peer support) ir bendruomeninės erdvės? Jeigu žmogaus drąsą atsiverti auginame greičiau negu sistemą, pasirengusią į atsivėrimą prasmingai atsakyti, psichikos sveikatos politika lieka stovėti ant molinių kojų. Kyla nepatogus klausimas: ar iš žmonių asmeninės patirties nekuriame gerai valdomo viešųjų ryšių projekto, užuot kūrę sistemą, kurioje su ta patirtimi būtų galima geriau gyventi?
Kas turi keistis?
Psichikos sveikatos sistemoje teigiami pokyčiai visgi vyksta: diegiamos gydymo bendruomenėje komandos, plečiami dienos stacionarai, atsiranda atvejo vadyba. Kalbėjimas apie bendruomeninių paslaugų stygių niekaip nėra gydymo įstaigų ar specialistų nuvertinimas. Tai svarbios sistemos grandys, kurių gali prireikti kiekvienam. Tačiau paslaugų teikėjų galimybes riboja finansavimo taisyklės ir darbo organizavimo tvarka.
Per metus užsiauginome įspūdingą teisės aktų ir institucinių taisyklių ekosistemą. Paradoksalu, kad ši ekosistema šiandien mus saugo nuo transformacijos, kurios reikalingumą akcentuoja Europos Sąjunga ir Pasaulio sveikatos organizacija. Lietuvoje pasirinkome „trupučio reformos“ kelią: turime įvairių gerų priemonių, bet nebeturime aiškios psichikos sveikatos politikos. Laimi per dešimtmečius prikurtų taisyklių džiunglės.
Psichikos sveikatos politiką turėtume rengti kartu: valstybinės institucijos, specialistai, nevyriausybinės organizacijos ir žmonės su asmenine patirtimi. Reformos sėkmę vertinkime pagal tai, ar žmogus gauna pagalbą laiku, ar turi realų pasirinkimą ir ar pagalba padeda gyventi savo gyvenimą geriau. Atsigavimo principo įtvirtinimą siūlau susieti su konkrečiu įgyvendinimo planu: kokias paslaugas plėtosime, kas už tai atsakingas, per kokį laiką ir iš kokių lėšų. Tai turi būti politinis įsipareigojimas su aiškia atsakomybe ir viešu atsiskaitymu.
Finansavimo taisyklės turėtų sudaryti sąlygas įvairiai bendruomeninei pagalbai ir užtikrinti jos tęstinumą. Socialinės ir sveikatos priežiūros paslaugos turėtų būti suderintos, kad pagalba nenutrūktų keičiantis poreikiams. Ir tam tikrai neužteks „trupučio reformos“.
Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė.