Tarptautinis žurnalistinis tyrimas atskleidė, kaip Rusijos žvalgybos struktūros vis dažniau remiasi ne profesionaliais agentais, o lengvai pakeičiamais vykdytojais, vadinamaisiais „vienkartiniais agentais“. Šie žmonės verbuojami internetu, gauna pavienes užduotis ir dažnai neturi pilno vaizdo, kam iš tikrųjų dirba. Tokia taktika keičia šnipinėjimo ir sabotažo pobūdį Europoje, todėl demokratinėms valstybėms tenka ieškoti naujų gynybos būdų.
Europos transliuotojų sąjungos (EBU) tyrime, kurį kartu vykdė DW, LRT, RTVE ir ČT, nagrinėjamas tinklas, siejamas su sabotažo atakomis Čekijoje, Lenkijoje, Rumunijoje ir Lietuvoje 2024 m. Tyrėjai teigia gavę įslaptintų dokumentų ir kalbėję su dešimtimis tyrėjų, žvalgybos pareigūnų bei su įtariamaisiais susijusių asmenų.
Pasak tyrimo, dalis verbuotų žmonių buvo jauni, finansiškai pažeidžiami ir darbo Europoje ieškoję asmenys. Jie buvo pasiekiami per socialinius tinklus, darbo skelbimų platformas ir savanorių forumus. Kai kuriems buvo pavedama stebėti objektus, kitiems – padegti ar sugadinti infrastruktūrą ir įmones, susijusias su parama Ukrainai.
Tinklą tyrėjai sieja su Rusijos karine žvalgyba
EBU tyrimo duomenimis, Lietuvos, Lenkijos ir Rumunijos institucijos dalį šio tinklo operacijų sieja su Rusijos karinės žvalgybos tarnyba GRU. Vienas iš tyrimo maršrutų nuo padegimų ir sabotažo Europoje atvedė net iki lotynų šokių studijos šiaurės vakarų Rusijoje, kuri, kaip teigia tyrėjai, tapo svarbiu ryšių tašku.
DW tyrime aprašoma, kaip keli Lotynų Amerikos kilmės asmenys buvo susieti su padegimų ir sabotažo grandine Lenkijoje, Čekijoje, Rumunijoje ir Lietuvoje. Lietuvoje buvo tiriamas planas padegti karinę įrangą tiekiančias bendroves.
Ši schema nėra vien atskirų žurnalistų išvada. Eurojustas šių metų kovą paskelbė apie bendrą Vokietijos, Lietuvos, Nyderlandų, Lenkijos ir Jungtinės Karalystės tyrimą dėl savaime užsidegančių siuntų. Tame tyrime nustatyti 22 įtariamieji Lietuvoje ir Lenkijoje, įtariami veikę Rusijos karinės žvalgybos naudai.
2024 m. iš Lietuvos siųstos siuntos užsidegė Vokietijoje, Lenkijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Vienas paketas užsiliepsnojo Leipcigo oro uosto rūšiavimo centre prieš pat pakraunant jį į lėktuvą. Eurojustas šią veiklą apibūdina kaip tarptautinę operaciją, kurios tikslas buvo sukelti žalą transporto ir logistikos grandinėms.
Kodėl naudojami „vienkartiniai agentai“
Šio modelio privalumas žvalgybos struktūroms – atstumas nuo galutinio vykdytojo. Žmogui gali būti pateikta tik viena užduotis, o komunikacija vyksta per tarpininkus, anoniminius kanalus ar užšifruotas platformas. RUSI ekspertai pažymi, kad verbavimui dažnai naudojamas „Telegram“ ir kiti socialiniai tinklai, o mokėjimai gali būti skaidomi per kriptovaliutų tarpininkus, banko sąskaitas ar neformalias grynųjų pinigų grandines.
Tai leidžia mažinti operacijos kainą ir kartu apsunkinti ryšio su užsakovu įrodymą. Atlikęs vieną užduotį žmogus gali būti pakeistas kitu, todėl tokie vykdytojai ir vadinami „disposable agents“. Vis dėlto akademiniai tyrimai perspėja, kad terminas nėra visiškai tikslus – kai kurie asmenys tame pačiame operaciniame tinkle panaudojami daugiau nei kartą.
Tarptautinio kovos su terorizmu centro ICCT analizė nurodo, kad nuo 2022 m. iki 2026 m. pradžios Europoje buvo identifikuota daugiau kaip 150 incidentų, siejamų su Rusijos remiamomis sabotažo ar diversinėmis operacijomis. Naujesniais atvejais vis dažniau matomas būtent žemo lygio, pigiai verbuojamų vykdytojų modelis.
NATO taip pat viešai kalba apie augantį sabotažo mastą. Aljanso dokumentuose pabrėžiama, kad Rusijos priešiški veiksmai prieš NATO nares ir partneres – įskaitant sabotažą, kibernetines atakas ir oro erdvės pažeidimus – dažnėja.
Tai keičia ir pačios žvalgybos sampratą. Moderniam sabotažui ne visada reikia metų metus ruošiamo profesionalaus šnipo. Kartais pakanka žmogaus, kuris už kelis šimtus ar kelis tūkstančius eurų nufotografuoja objektą, padega sandėlį ar palieka siuntą, o tikrasis organizatorius lieka už kelių tarpinių grandžių.
Europai tai reiškia sudėtingesnę gynybos problemą: reikia kovoti ne tik su klasikine žvalgyba, bet ir su išskaidytais, decentralizuotais tinklais, kuriuose nusikalstama veikla, socialiniai tinklai, kriptovaliutos ir valstybinės žvalgybos interesai susilieja į vieną sistemą.
Ką tai reiškia Lietuvos saugumui?
Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, susiduria su šia nauja grėsme tiesiogiai. Padegimų planai prieš karinę įrangą tiekiančias bendroves rodo, kad Kremlius bando silpninti paramą Ukrainai per vietinius, pigiai samdomus vykdytojus. Visuomenei svarbu suprasti, kad tokie veiksmai nėra pavieniai įvykiai, o dalis sistemingos strategijos.
Demokratijos ir atvirumo principai įpareigoja mus būti budriems, tačiau nepasiduoti baimei. Skaidrumas, žiniasklaidos laisvė ir piliečių įtraukimas į saugumo dialogą yra geriausi įrankiai prieš tokias hibridines atakas. Kiekvienas gali prisidėti – nuo atsargumo bendraujant su nepažįstamaisiais internete iki pranešimų apie įtartiną veiklą atitinkamoms tarnyboms.
Kaip apsisaugoti nuo verbavimo?
Jauni žmonės, ieškantys darbo, turėtų būti atidūs pasiūlymams, kurie atrodo per geri, kad būtų tiesa. Ypač jei užduotys susijusios su slaptumu, neaiškiais darbdaviais ar mokėjimais per kriptovaliutas. Svarbu žinoti, kad dalyvavimas sabotaže ar šnipinėjime yra nusikaltimas, už kurį gresia laisvės atėmimas.
Nacionalinės institucijos ir Europos sąjungininkės jau stiprina bendradarbiavimą keisdamosi žvalgybos informacija ir koordinuodamos tyrimus. Eurojusto operacijos, tokios kaip savaime užsidegančių siuntų tyrimas, rodo, kad teisėsauga veikia efektyviai ir vieningai. Tai teikia vilties, kad demokratinės valstybės sugeba prisitaikyti prie naujų grėsmių ir apsaugoti savo piliečius.