Vilniaus savivaldybė baigia didžiausią viešojo transporto pirkimą miesto istorijoje. Nors laimėtojų kainos jau žinomos, bendros sumos savivaldybė iki šiol viešai nepaskelbė. Iš teismų dokumentų galima atkurti tik dalį: vien dviejose iš keturių konkurso dalių laimėjusių pasiūlymų vertė viršija 420 milijonų eurų. Viso konkurso maksimali vertė, mano skaičiavimais, siekia beveik milijardą. Tiek būtų sumokėta, jei maršrutų rida didėtų tiek, kiek leidžia sutartis.
Tai daug pinigų. Todėl kiekvienas vilnietis turi teisę žinoti ne tik, kiek mokame, bet ir už ką.
Kaip veikia šis modelis
Miestas neperka autobusų. Jis perka paslaugą, t.y. kiekvieną nuvažiuotą kilometrą. Autobusus privatus vežėjas įsigyja savo lėšomis. Jis taip pat pats pasirūpina sklypu, depu, elektrinių autobusų įkrovimo stotelėmis ir elektros pajėgumais.
Skamba patogiai: miestui nereikia investuoti. Bet jokia įmonė neinvestuoja veltui. Visos šios išlaidos, t.y. autobusai, žemė, depai, įkrovimo infrastruktūra ir paskolų palūkanos, yra įskaičiuotos į kilometro kainą. O tą kainą dešimt metų mokėsime mes visi, iš miesto biudžeto.
Tai ne mano interpretacija. Sutarties 3.3 punkte juodu ant balto parašyta, kad parko, įkrovimo infrastruktūros ir kitos pasirengimo išlaidos turi būti įskaičiuotos į vežėjo įkainius, o savivaldybė jų atskirai nekompensuos. Kitaip tariant, už depus ir įkrovimo stoteles mokame per kiekvieną nuvažiuotą kilometrą.
Paprastas pavyzdys
Įsivaizduokite, kad dešimt metų nuomojatės butą. Per tą laiką sumokate tiek, kiek kainuoja visas butas, o pasibaigus sutarčiai atiduodate raktus ir jums nelieka nieko. Maždaug taip atrodo šis sandoris. Mes apmokame autobusus, depus ir infrastruktūrą, bet pasibaigus sutarčiai jie priklausys ne miestui.
Peržiūrėjau visą sutartį. Joje nėra nė vieno punkto, pagal kurį autobusai, depai ar įkrovimo stotelės pasibaigus sutarčiai atitektų miestui. Vienintelis atvejis, kai autobusai perduodami, yra vežėjo bankrotas ar nesugebėjimas vykdyti sutarties. Bet ir tada jie atitenka ne miestui, o kitam privačiam vežėjui.
Įdomu tai, kad elektroninio bilieto įrangai sutartis aiškiai numato, jog ji lieka savivaldybės nuosavybe. Vadinasi, apie nuosavybę buvo pagalvota, tik ne apie tą turtą, už kurį mokame daugiausia.
Didžiausia problema – ne šiandien, o po dešimties metų
Po dešimties metų reikės naujo konkurso. Kas tada turės Vilniuje depus, sklypus ir įkrovimo tinklą? Tie patys vežėjai. Naujas dalyvis turės viską statyti iš naujo, o dabartiniai jau turės viską, už ką sumokėjome mes. Konkurencija bus tik popieriuje.
Pažadėta „rinkos liberalizacija“ gali virsti priešingybe: miestas ilgam taps priklausomas nuo privačių vežėjų, o jų derybinė galia kiekviename kitame konkurse tik augs.
Ir dar keli dalykai, kuriuos verta žinoti
Sutartys sudaromos 7 metams ir automatiškai pratęsiamos dar 3 metams. Elektros kainų svyravimų rizika perkelta miestui, nes kilometro kaina indeksuojama kas mėnesį pagal elektros biržą. Jei miestas ateityje norėtų gerokai sumažinti maršrutų apimtį, pagal sutartį dar turėtų kompensuoti vežėjui ir jo investicijas.
Vežėjams pasiruošti numatyta iki 638 dienų. Tai reiškia, kad žadėtų naujų autobusų gatvėse realiai galime sulaukti tik 2028 metais.
Ką siūlau?
Pirma, viešai paskelbti visų keturių sutarčių bendrą vertę ir kilometro įkainius. Vilniečiai turi teisę žinoti, kiek moka.
Antra, palyginti šiuos įkainius su savivaldybės įmonės „Vilniaus viešasis transportas“ savikaina ir parodyti, kad privatus modelis tikrai pigesnis.
Trečia, paaiškinti, kodėl miestas nepasirinko modelio, kuriame depai, žemė ir įkrovimo infrastruktūra priklausytų miestui, o vežėjai tik teiktų paslaugą. Tuomet kiekviename kitame konkurse galėtų varžytis visi.
Nesu prieš privačius vežėjus ir nesu prieš elektrinius autobusus. Esu prieš tai, kad šimtus milijonų, o gal ir visą milijardą sumokėtume už turtą, kuris mums nepriklausys, ir dar patys sau užkirstume kelią sąžiningai konkurencijai ateityje.