Europos pareigūnams ir žvalgybos agentūroms vis dažniau perspėjant apie galimas Rusijos provokacijas ir hibridines atakas, britų nacionalinis transliuotojas BBC atkreipė dėmesį į esminę problemą: visuomenės psichologinį nepasirengimą. Nors karinės grėsmės vertinamos rimtai, Vakarų Europos visuomenės, įskaitant britų, vis dar gyvena taikos iliuzija, o politikos elitas vengia atvirai kalbėti apie situacijos rimtumą.
Tarp pavojaus varpais skambinančių Europos šalių yra ir Jungtinė Karalystė. Gynybos štabo vadas Richardas Knightonas šią savaitę pareiškė, kad dėl Rusijos keliamos grėsmės Didžioji Britanija išgyvena „pavojingiausią“ laikotarpį per jo 35 metų tarnybą kariuomenėje. Londonas jau ragina britus kaupti konservuotą maistą ir geriamąjį vandenį, o vyriausybė pradėjo rengti seniai neatnaujintą „karo meto“ planą.
Kodėl Vakarų Europa nėra psichologiškai pasirengusi?
Pasak istorikės Margaret MacMillan, grėsmė šiandien yra kitokia nei praeityje. „Nerimauti reikia ne dėl tankų. Tai povandeninių kabelių vandenyno dugne nutraukimas. Sistemų, nuo kurių priklauso tiek daug dalykų, įsilaužimai. Asimetrinio karo ir kibernetinio karo galimybės auga milžinišku tempu“, – aiškino ji BBC.
Vis dėlto psichologinis pasirengimas atsilieka nuo realybės. „Manau, kad pripratome prie minties, jog taika yra normali būsena ir kad ji tęsis. Taigi ne, nemanau, kad esame psichologiškai pasirengę. Tačiau manau, kad pradedame suvokti, jog karas yra arčiau mūsų, nei norėtume manyti“, – teigė M. MacMillan.
JK generolas Richardas Sherrifas įžvelgia paralelių su laikotarpiu prieš Pirmąjį pasaulinį karą. „Buvo daug kalbama apie karą, tačiau pati mintis, kad iš tiesų teks kariauti, atrodė tokia tolima ir neįtikėtina, kad žmonės tiesiog negalėjo tuo patikėti. Manau, kad dabar esame panašioje situacijoje“, – kalbėjo jis.
„Netikėjimo krizė“: kodėl politinis elitas vengia tiesos?
Lenkijoje gimęs JAV akademikas Andrew Michta atkreipia dėmesį į dešimtmečius trunkančią „netikėjimo krizę“, apėmusią Vakarų Europos politinį elitą. Jo teigimu, Jungtinėje Karalystėje, kaip ir daugelyje Europos šalių, psichologinio pasirengimo lygis yra labai žemas, o valdžios institucijos visuomenei nepakankamai atvirai kalba apie kylančias grėsmes.
„Vokiečiai per pastaruosius 30 metų visiškai nusiginklavo. Jungtinė Karalystė taip pat iš esmės nusiginklavo, o svarbiausia – psichologiškai. Nėra jokio pasirengimo tam, kas vyksta, nes politinis elitas nesikreipia į visuomenę taip, kad sąžiningai paaiškintų situacijos rimtumą“, – tvirtino A. Michta.
Kaip pavyzdį jis išskyrė didelę Vokietijos priklausomybę nuo rusiškos energijos per „Nord Stream“ dujotiekius. Jo vertinimu, tai buvo klaidingo įsitikinimo, kad Berlynas politinėmis ir ekonominėmis priemonėmis gali valdyti santykius su Maskva, išraiška. „Taigi 20 metų gyvenome Europos pataikavimo politikoje, kurią lėmė elito nenoras ar drąsos stoka aiškiai pasakyti, kaip ir kokiu greičiu keičiasi situacija“, – kalbėjo akademikas.
Kada įvyko lūžio taškas?
Generolas Richardas Shirreffas mano, kad tikrasis lūžio taškas buvo pirmoji Rusijos invazija į Ukrainą 2014 metais. Jo teigimu, Rusija mano kariaujanti su NATO jau nuo tada, tik tai nėra konvencinis karas, o siekis pakirsti tikslinių valstybių vientisumą.
„Niekada nenuvertinčiau rusų. Nebūtų neįmanoma, kad jie bandytų suskaldyti NATO, pavyzdžiui, mėgindami užimti Špicbergeną ar imdamiesi kokio nors kito netiesioginio veiksmo. Taigi būtent tam turime būti pasirengę“, – kalbėjo generolas.
Vis dėlto ne visi sutinka, kad psichologinis ir karinis pasirengimas yra geriausias būdas užkirsti kelią karui. Psichologas Jimas Orfordas teigia, kad pats įsitikinimas, jog britai esą puolami, yra esminis veiksnys. „Kad galėtume svarstyti galimybę kariauti, turime mąstyti supaprastintomis kategorijomis. Turime Rusiją laikyti priešu. Pasakojimai yra supaprastinami. Psichologinis pasirengimas karui yra pirmasis etapas. Karo svarstymas – antrasis, o faktinis įsitraukimas į karą – trečiasis. Manau, kad mes jau gerokai įžengėme į karo svarstymo etapą“, – teigia psichikos ekspertas.
Švedija: pavyzdys, kaip visuomenė gali pasiruošti
Ši „netikėjimo krizė“ nėra vienodai paplitusi. Arčiau Rusijos sienos esančių šalių žmonės kur kas labiau suvokia grėsmę ir yra psichologiškai pasirengę. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Švedija, kuri po 2022 metais prasidėjusios Rusijos invazijos į Ukrainą per labai trumpą laiką tapo viena iš psichologiškai labiausiai karui pasirengusių Europos šalių.
„Rusija akivaizdžiai yra pavojinga. Nežinome, kada karas baigsis, tačiau tai, kaip jis baigsis, lems saugumo situaciją mūsų regione bent vienai kartai“, – sakė kadenciją baigiantis Švedijos ministras pirmininkas Ulfas Kristerssonas.
Švedijoje taikoma dalinė karo prievolė: visi mokyklą baigiantys jaunuoliai privalo užsiregistruoti karinei tarnybai, o ginkluotosios pajėgos atrenka geriausiai tinkamus kandidatus. „Piliečiai labai aktyviai įsitraukia. 2022 ir 2023 metais internete net sklandė juokai, kad visi norėjo būti pašaukti. Kartais žmonės nusivilia, jei ilgą laiką nėra pašaukiami. Tai neabejotinai yra lūkestis“, – teigia Stokholmo Rytų Europos studijų centro analitikė Minna Alander.
Suomija: visuomenės atsparumo pavyzdys visai Europai
BBC atkreipia dėmesį ir į Suomiją, į kurią didelė dalis Europos žvelgia kaip į visuomenės atsparumo pavyzdį. Suomija turi 1287 kilometrų ilgio sieną su Rusija, o po 2022 metų invazijos į Ukrainą greitai atsisakė istorinės neutralumo politikos ir įstojo į NATO.
Suomijoje taikoma visuotinė vyrų karo prievolė, o dalis moterų tarnybą pasirenka savanoriškai. „Jei karo prievolė organizuojama tinkamai, ji susieja kiekvieną šeimą su nacionalinio saugumo klausimais. Jūsų senelis, prosenelis ir sūnūs – visi jie atlieka tą pačią karinę tarnybą“, – pareiškė atsargos generolas leitenantas, buvęs Suomijos gynybos ministerijos valstybės sekretorius Arto Räty.
„Mes įtraukiame visą visuomenę į kariuomenės rėmimą. Kiekviena ligoninė turi jai skirtas užduotis krizės atveju. Kiekviena vandens tiekimo agentūra taip pat. Ir įdomiausia tai, kad šiandien labiausiai visuomenės pasitikėjimą Suomijoje turinčios institucijos yra kariuomenė, gynybos pajėgos ir policija. Daugelyje šalių taip nėra“, – teigė A. Räty.
Suomijoje, kurioje gyvena 5,5 mln. žmonių, profesionaliose gynybos pajėgose tarnauja 23 tūkst. karių, tačiau šalis turi beveik 1 mln. parengtų rezervo karių ir gali per trumpą laiką mobilizuoti 280 tūkst. kariuomenę. 2025 metais Suomija gynybai skyrė 2,5 proc. savo BVP.
Ar likusiai Europai verta sekti Suomijos pavyzdžiu?
Generolas R. Shirreffas įsitikinęs, kad be šaukimo į tarnybą Europos šalys nesukurs reikiamų karinių pajėgumų. „70 tūkst. karių kariuomenės paprasčiausiai nepakaks tokio pobūdžio karui, su kuriuo mums teks susidurti. Todėl nematau, kaip galėtume sukurti reikiamus karinius pajėgumus be tam tikros formos šaukimo į tarnybą“, – BBC įvertino jis.
Kaip vieną iš modelių, galinčių padėti pakeisti požiūrį į karą, generolas įvardija Norvegijos pavyzdį. „Ten kiekvienas mokyklą baigiantis jaunuolis registruojamas karo prievolės sistemai ir po to atlieka metų trukmės mokymus. Vėliau jis įstoja į universitetą, o kai ateina laikas konkuruoti dėl darbo, nacionalinė tarnyba gyvenimo aprašyme laikoma privalumu – tokie kandidatai vertinami kaip geriausi. Manau, kad į tai turėtume pažvelgti“, – pasakojo generolas.
Lietuvai, kaip NATO rytinio sparno šaliai, šios diskusijos yra itin aktualios. Mūsų šalis jau seniai suprato grėsmės rimtumą ir aktyviai dalyvauja kolektyvinės gynybos stiprinime. Tačiau Vakarų Europos psichologinis persiorientavimas yra būtinas, kad visas aljansas išliktų vieningas ir pasirengęs atremti bet kokias hibridines grėsmes. Atvira diskusija apie pasirengimą, pilietinis įsitraukimas ir jaunimo švietimas saugumo klausimais – tai kelias, kuriuo turi eiti visa demokratinė Europa.