Atviri jaunimo centrai: erdvė, kurioje gimsta naujos galimybės

Nors ne visos istorijos baigiasi laimingai, kai kurie jaunuoliai, pravėrę atviro jaunimo centro duris, tarsi gimsta iš naujo. Po vienu stogu telpa viskas: pokalbiai, gyvenimo kelio paieškos, pagalba kovojant su priklausomybėmis ar sprendžiant psichologines problemas. Tai ne tik pagalbos centras, bet ir demokratijos, inovacijų bei jaunimo įgalinimo erdvė, atvira kiekvienam.

Kokia yra pagrindinė atviro jaunimo centro funkcija?

„Pagrindinė funkcija – suteikti jaunimui saugią erdvę būti. Tokią, kur jis gali veikti, ką nori. Truputį atitrūkti nuo mokyklos, namų, užduočių, reikalų“, – sako Vilniaus atviro jaunimo centro „Mes“ direktorė Žavinta Pašiulevičė. „Teikiame įvairiausias paslaugas: nuo psichologinių konsultacijų, jaunimo darbuotojų konsultacijų, turime struktūruotas neformaliojo švietimo veiklas, būrelius.“

Viešint Pilaitėje esančiame centro padalinyje „Kimaras“, keli jaunuoliai žaidė stalo žaidimus, o kitoje patalpoje su jaunuoliu dirbo matematikos korepetitorius. Daugiausia gyvybės čia galima pamatyti vakarais, kai jaunuoliai susirenka po visos dienos veiklų.

Kaip veikia atviras jaunimo centras be griežto grafiko?

Šiame centre nėra jokio griežto grafiko. Priešingai – jaunuoliams suteikiama laisvė. „Stengiamės padėti jaunuoliams suvokti, ko jie nori, ir veiklą organizuojame pagal jų poreikius. Kartais net nebūname sugalvoję idėjos, ką šiandien su jais veiksime. Pasiūlome jiems kelias ir jie gali pasirinkti. Ir šalia to kiekvienas jaunuolis ateina su savo istorija, kuri ne visada būna linksma ir laiminga. Dažnai jam tenka padėti įvairiais gyvenimo klausimais: kartais reikia darbo, kartais reikia kažkokios savanorystės, kartais nesiseka moksluose, kartais turi problemų su draugais, tėvais, patyčias patiria, turi įvairiausių psichologinių, socialinių problemų“, – pasakoja Ž. Pašiulevičė.

Kodėl suaugusieji dažnai demonizuoja jaunimą?

Ž. Pašiulevičė svarstė, kad problemos, su kuriomis susiduria jaunimas, iš esmės nesikeičia, keičiasi tik priemonės ir formos. Ji pastebi ir dar vieną svarbų visuomenės bruožą. „Suaugę žmonės yra labai linkę demonizuoti jaunimą“, – sako ji. „Jaunimas yra blogas, jaunimą reikia uždaryti, jis negali nei jokios gniūžtės mesti“, – suaugusiųjų reakcijas į jaunimą įvardijo centro vadovė. Tai atspindi platesnę visuomenės tendenciją, kurią būtina keisti per dialogą ir švietimą.

Ar drąsu jaunuoliams praverti tokias duris?

„Ne visada yra drąsu. Tikrai. Kartais juos mums atlydi socialiniai darbuotojai, kartais jie išgirsta iš draugų ir ateina keliese, kad būtų drąsiau patį pirmą kartą, kartais palydi tėvai, kartais kas nors iš mokyklos“, – vardijo centro direktorė. „Mūsų misija yra labai svarbi, norime parodyti, kad mes čia, kad mes galime būti pagalba tiek švietimo sistemai, tiek sveikatos apsaugai, galų gale tiek socialinei sistemai. Nes mes esame tie žmonės, kurie yra arčiausiai. Pirmoji grandis. Jaunimo darbuotojas yra pirmoji grandis.“

Kaip atpažinti ir padėti jaunuoliui, kuris slepia problemas?

Direktorė taip pat įvardijo, kaip svarbu su jaunimu dirbantiems asmenims ne tik klausyti, bet ir patiems pastebėti. „Dažnai būna, kad žmogus, kuris ateina, nepasako, kad jis turi kokią nors priklausomybę arba žalingą vartojimą. Mes tą pastebime bėgant laikui. Jei pastebime, tada dirbame su tuo žmogumi, su tuo atveju. Dažniausiai prisijungia ir kita sistema“, – pasakojo Ž. Pašiulevičė.

Kokios istorijos gimsta atviruose jaunimo centruose?

Paklausta apie šio centro duris pravėrusių jaunuolių istorijas, Ž. Pašiulevičė graudinasi. Ir ne tik dėl liūdnų, bet ir dėl laimingai besitęsiančių žmonių gyvenimų. „Esame turėję tokių, kur ateina žmogus ir iš pradžių beveik nemoka kalbėti, nes yra labai užsispaudęs, turi labai įvairių problemų gyvenime. Ir santykiuose su tėvais. Ir galiausiai, po kelerių metų darbo, tas žmogus turi naują šeimą, kurioje jis gali gyventi, yra suradęs darbą, savo mokyklą ir taip toliau. Tikrai jaučiasi, kad žmogus iš naujo gimė. Ir tokių istorijų yra tikrai ne viena. Ir yra tokių, kur nesibaigia laimingai. Socialiniame darbe arba darbe su jaunimu nebūna taip, kad šimtu procentų yra sėkmės atvejai, – kalbėjo Ž. Pašiulevičė. – Bet kiekviena istorija turi bent jau mažą žingsnį. Jeigu žmogus pats sugeba padaryti, pats sugeba nuvažiuoti pasidaryti asmens tapatybės kortelę ar nuvažiuoti į mokyklą užsiregistruoti, gali kreiptis dėl darbo – čia jau yra didelis pasiekimas.“

Ko labiausiai nori jaunuoliai, atėję į centrą?

Jaunimo darbuotoja, projekto „Jungtys“ atvejo koordinatorė Jurgita Pocevičienė teigė, kad pirmiausia, jos nuomone, šio centro duris atveriantys jaunuoliai nori būti išgirsti. „Jie nori, kad juos kas nors išklausytų, tikrai įdėmiai išklausytų, – kalbėjo J. Pocevičienė. – Tai mes ir sėdame, kalbamės, nagrinėjame.“

Atviri jaunimo centrai – tai ne tik pagalbos taškas, bet ir demokratijos laboratorija, kurioje jaunimas mokosi būti aktyviais piliečiais. Tai erdvė, kurioje gimsta ateities lyderiai, inovatoriai ir kūrėjai. Ir kiekviena istorija, net ir mažiausias žingsnis, yra vertinga.