Gliuteno pėdsakų negali būti ne tik maiste, bet ir virtuvėje, kitaip žmonės, kuriems nustatyta celiakija, rizikuoja sveikata. Kryžminė tarša jiems itin pavojinga, o jos išvengti yra labai sudėtinga, pasakoja LRT RADIJO žurnalistė ir laidų vedėja Urtė Korsakovaitė, prieš kelerius metus sužinojusi, kad ir pati serga šia liga. Vienintelis vaistas nuo jos – griežta dieta. „Atrodo, viskas paprasta, bet iš tiesų tenka persidėlioti gyvenimą, o įprasti dalykai virsta iššūkiais“, – sako Urtė.
Kaip žurnalistės karjera susijusi su celiakija?
Urtė Korsakovaitė, prieš ateidama į radiją dirbusi „Panoramos“ reportere, sako, kad sveikatos temos jai visada buvo artimos. Tačiau diagnozė – autoimuninė liga, kai glitimas pažeidžia žarnyno gaurelius – dar labiau praplėtė jos akiratį. „Iš savo patirties pamačiau, kas žmonėms aktualiausia, kokių žinių dažniausiai stinga, supratau, kad liga neretai susijusi ne tik su fizine savijauta – diagnozė dažnai tampa ir psichologiniu iššūkiu“, – pasakoja ji. Ši patirtis, anot jos, suteikia daugiau empatijos ir natūraliai paskatino sukurti laidą „Kaip jautiesi?“.
Kokie simptomai paskatino kreiptis į medikus?
Prieš kelerius metus, kai Urtė perėjo iš televizijos į radiją, jos sveikata staiga pablogėjo. Po naminių pomidorų troškinio ji pajuto keistą jausmą gerklėje, vėliau atsirado įvairių skrandžio problemų. „Pabėgiojus pradėdavo skaudėti gerklę, pakildavo temperatūra. Galvodavau, kad tiesiog peršalau, bet niekaip negalėjau išsveikti“, – prisimena ji. Atlikus gastroskopiją ir biopsiją, buvo nustatyta celiakija, o genetinis tyrimas patvirtino diagnozę. „Kiekvienam ši liga gali pasireikšti skirtingai, kai kurie simptomų ilgą laiką gali nejausti“, – pažymi Urtė.
Kaip priimama celiakijos diagnozė?
Diagnozė, anot Urtės, buvo nelengvas metas: prasta savijauta, naujas darbas, visiškai pasikeitusi kasdienybė. „Vaistų nuo celiakijos nėra, vienintelis vaistas – griežta dieta. Tenka visiškai atsisakyti glitimo turinčių produktų ir akylai stebėti, ką valgai“, – aiškina ji. Įprasti dalykai, kaip ėjimas į kavinę ar svečius, tampa iššūkiais, o žmonės dažnai jaučiasi nejaukiai, kai kiti valgo, o jie – ne. „Jautiesi tarsi atskirtas, prastesnis, kitoks“, – priduria Urtė.
Kas yra „saugi virtuvė“?
Saugi virtuvė, pasak Urtės, yra ta, kurioje nėra miltų ar produktų su glitimu. „Mano namuose nėra nė vieno produkto, kuriame yra gliuteno ar jo pėdsakų – nieko, kas galėtų užteršti mano maistą“, – sako ji. Net indai turi būti kruopščiai išvalyti, o parduotuvėse produktai dažnai būna užteršti dėl bendros gamybos technikos. „Tenka ieškotis ir mokėti brangiau, kad įsigyčiau sertifikuotų, saugių produktų“, – pažymi ji. Kryžminė tarša, kaip pavyzdys, gali sukelti rimtų pasekmių: „Kartą netyčia paragavau patiekalo su glitimu ir 2 savaitėms netekau balso“.
Ką valgo žmonės, sergantys celiakija?
Urtė sako, kad žmonės, sergantys celiakija, gali valgyti viską, kas yra be glitimo. „Nors mieste ir nepavalgysi, paieškojęs gali rasti begliutenių miltų, taigi namuose išsikepu ir obuolių pyrago ar bananų duonos“, – dalijasi ji. Tačiau kai kurie gali netoleruoti ir kitų produktų, pavyzdžiui, laktozės ar pomidorų. „Aš pomidorų valgyti negaliu, o tai dar labiau susiaurina mano mitybos pasirinkimus“, – priduria ji.
Ar įmanoma susigyventi su celiakija?
Per kelerius metus Urtė išmoko gyventi su liga, nors simptomai nėra visiškai dingę. „Skirtumas tarp to, kaip jaučiausi anksčiau ir dabar, – labai didelis“, – sako ji. Aplinkiniai jau žino apie jos ligą, tad nereikia ilgai aiškinti, o šeima supratingai priima, kad ji atvyksta su savo maistu. „Per Kūčias galime susėsti prie bendro stalo, tačiau dalijantis plotkele, kurioje yra gliuteno, šis pasklinda per visą stalą“, – pastebi ji.
Kodėl svarbu dalintis patirtimi socialiniuose tinkluose?
Urtė pradėjo pasakoti apie savo ligą socialiniuose tinkluose, nes suprato, kad daugeliui žmonių trūksta žinių apie celiakiją. „Yra daug ją gaubiančių mitų, dar atsiranda žmonių, galvojančių, kad tai tik kažkoks išsigalvojimas ar mada“, – sako ji. Ji nori prisidėti prie švietimo, kad žmonės suprastų, jog tai – ne mada, o išgyvenimo reikalas. „Norint edukuoti visuomenę, apie tai reikia kalbėti daugiau“, – pabrėžia ji.
Kokio atsako sulaukia iš bendruomenės?
Socialiniuose tinkluose Urtė sulaukia daugybės žinučių – vieni reiškia palaikymą, kiti ieško pagalbos po diagnozės. „Supratau, kokia svarbi yra bendruomenė“, – sako ji. Užsienyje, ypač Italijoje ir Ispanijoje, žmonės geriau žino apie celiakiją, o Lietuvoje – palyginti nedaug. „Negali tikėtis, kad padavėjas tave kokybiškai aptarnaus, jei jis apie šią ligą nėra girdėjęs“, – pastebi ji. Urtė mažais žingsneliais stengiasi prisidėti prie to, kad Lietuvoje daugiau žmonių sužinotų apie celiakiją, o sergantys nesijaustų atskirti.
Dažniausiai užduodami klausimai apie celiakiją
Ar celiakija yra tas pats, kas alergija glitimui?
Ne, celiakija yra autoimuninė liga, kai glitimas pažeidžia žarnyno gaurelius, o alergija glitimui yra imuninė reakcija, kuri gali pasireikšti kitaip. Celiakija reikalauja griežtos dietos visą gyvenimą.
Ką daryti, jei įtariu, kad sergu celiakija?
Svarbu kreiptis į medikus ir atlikti tyrimus, tokius kaip kraujo tyrimas dėl antikūnų ir gastroskopija su biopsija. Negalima pradėti dietos be gydytojo konsultacijos, nes tai gali iškreipti tyrimų rezultatus.
Ar galima valgyti restoranuose, jei sergu celiakija?
Lietuvoje saugių vietų yra nedaug, tačiau užsienyje, ypač Italijoje ir Ispanijoje, yra restoranų su atskiromis virtuvėmis. Visada verta informuoti apie ligą ir klausti apie kryžminės taršos riziką.
Kaip padėti artimam žmogui, sergančiam celiakija?
Svarbiausia – supratingumas ir pagarba. Galima pasiūlyti saugų maistą, vengti kryžminės taršos ir nespausti žmogaus valgyti to, ko jis negali. Bendruomenės palaikymas yra labai svarbus.
Žvilgsnis į ateitį: didesnis supratimas ir įtrauktis
Urtė tiki, kad mažais žingsneliais galima pakeisti požiūrį į celiakiją Lietuvoje. „Noriu, kad ja sergantys žmonės nesijaustų atskirti ar nepriimti, kad atsirastų vietų, kur jie galėtų susiburti, pasidalyti išgyvenimais ir saugiai pavalgyti“, – sako ji. Kaip sveikatos žurnalistė, ji ir toliau skirs dėmesio šiai temai, o galbūt ateityje atsiras dar daugiau būdų prisidėti prie visuomenės švietimo.