Skulptoriaus Martyno Gaubo kūrinys „Lietuvaitė“, šiemet eksponuotas Kaišiadoryse, vėl sukėlė karštas diskusijas apie moters kūno vaizdavimą viešojoje erdvėje, meninės provokacijos ribas ir tai, ką mūsų reakcijos atskleidžia apie pačius visuomenės narius. Prieš šešerius metus šis kūrinys panašių aistrų kėlė Vilniuje ir Palangoje, tad kyla klausimas: ar per tą laiką kažkas pasikeitė mūsų požiūryje į moters kūną, meną ir viešąją erdvę?
LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ sociologė Gražina Bielousova (VDU ir VU dėstytoja) bei menotyrininkė ir poetė Laima Kreivytė analizavo, kodėl provokacija vis dar veikia ir ką ji reiškia šiuolaikinei demokratinei visuomenei.
Kodėl provokuojanti skulptūra vis dar kelia aistras?
Pasak G. Bielousovos, viešosiose erdvėse visuomenė nėra linkusi lengvai priimti moters nuogumo, ypač kai kalbama apie netobulą, kasdienišką kūną. Ji primena panašias diskusijas prieš dvejus metus, kai Zarasuose buvo pastatyta Mykolo Saukos skulptūra „Liudytoja“. Tuomet taip pat kilo klausimų, ar moterys norėtų būti taip vaizduojamos viešai, ar prie tokių kūrinių dera vestis vaikus.
„Viešosiose erdvėse mes vis tik nesame linkę lengvai priimti moters nuogumo, ypač netobulos moters“, – sako G. Bielousova.
Sociologė pabrėžia, kad M. Gaubo kūryba kelia esminį klausimą: ar tai geras menas, ar kičas, performansas ar tiesiog provokacija. Ji atkreipia dėmesį, kad tai ne vienintelė jo skulptūra, peržengianti įsivaizduojamo estetizuoto padorumo ribas. Yra ir labiau provokuojančių kūrinių, pavyzdžiui, skulptūra, kurioje autorius pasišaipo iš Vladimiro Putino, vaizduodamas jį kaip vyrišką lytinį organą. Dėl suprantamų priežasčių šis kūrinys viešai eksponuojamas gerokai rečiau.
Ką kūrinys sako apie lietuvaitės įvaizdį?
Menotyrininkė L. Kreivytė pabrėžia, kad skulptūra yra trimatis menas, todėl svarbu viskas: medžiaga, mastelis, poza, pavadinimas. Jos manymu, daugiausia reakcijų sulaukė būtent pavadinimas „Lietuvaitė“, kuris sąmoningai apeliuoja į alegoriją, pastato kūrinį į simbolinių valstybinių figūrų gretą, kaip antai Marianos Prancūzijoje.
Tačiau poza, kurioje pavaizduota moteris – keturpėsčia – suteikia daug peno diskusijoms. „Tai nėra išaukštinanti poza“, – pažymi L. Kreivytė. Ji taip pat atkreipia dėmesį į sąmoningai pasirinktas nebrangias medžiagas, būdingas reklamos pasauliui, o ne tauriąsias bronzą ar marmurą.
„Jeigu tai yra konceptualus pranešimas, tai svarbu, ką su idėja padarai. Jeigu tiesiog apverti: buvo toks romantiškas lietuvaitės vaizdinys, o aš vaizduoju, kad ji yra tiesiog ant keturių pastatyta moteris, – tai nežinau. Man atrodo, meno kūriniui to yra tiesiog per maža“, – sako L. Kreivytė.
Ar autoriaus intencija lemia kūrinio prasmę?
Pasak L. Kreivytės, kūrinio interpretacijų skaičius yra begalinis, ir tai yra meno jėga. Tačiau yra ir užkoduotų dalykų, pavyzdžiui, ikonografija. Ji prisimena Petro Repšio mintį apie Kašubos Gedimino paminklą: valdovas būna ant žirgo, stovi arba sėdi soste, o tokios ikonografijos, kad žirgą vestų, nėra. Nepaisant to, žmonės tą skulptūrą pamėgo.
L. Kreivytė teigia, kad jai netrukdo apkūnios moters vaizdavimas, tačiau pavadinimas „Lietuvaitė“ yra „specialus mojavimas raudonu skuduru“.
Kaip „Lietuvaitė“ skiriasi nuo „Liudytojos“?
Menotyrininkė mano, kad M. Saukos „Liudytoja“ eina giliau nei tyčinė provokacija. Netobulas, gal amžiaus veikiamas moters kūnas, betonas ir pavadinimas nuneša į kitą prasmių lauką. „Man ta skulptūra atrodo stipri“, – sako ji, nors pripažįsta, kad žmogui, ieškančiam klasikinių formų, gali būti nejauku žiūrėti.
Ar svarbu, kad skulptūrą sukūrė vyras?
G. Bielousova svarsto, ar moteris būtų kūrusi tokią skulptūrą ir taip pozicionavusi save. Ji primena, kad 2016 metais Kinijoje vykusiame sniego skulptūrų konkurse M. Gaubas pats pozuoja atsigulęs po skulptūra ir laikydamas ją už krūtų. „Autoriaus santykis su skulptūra yra labai nevienprasmiškas“, – pažymi sociologė.
Pasak jos, moters žvilgsnis į moters kūną nebūtinai visada bus nesudaiktinantis, tačiau dažnai moterų kūriniuose siekiama sugrąžinti moteriai orumą, teisę užimti erdvę ir būti matomai. Ar to siekia M. Gaubas, sunku pasakyti.
Ką šios diskusijos reiškia atvirai visuomenei?
Šios diskusijos atspindi platesnį visuomenės dialogą apie moters kūną, meno laisvę ir viešosios erdvės normas. Atvira, demokratiška visuomenė turi gebėti išgirsti įvairias nuomones ir kartu išlaikyti pagarbą tiek menininko kūrybinei laisvei, tiek skirtingiems visuomenės narių jautrumams. Tai yra nuolatinio, atviro pokalbio apie vertybes ir ateities viziją dalis.
Dažniausiai užduodami klausimai
Kodėl skulptūra „Lietuvaitė“ vadinama provokuojančia?
Skulptūra provokuoja, nes vaizduoja netobulą moters kūną keturpėsčia poza, o pavadinimas sąmoningai apeliuoja į lietuvaitės alegoriją. Tai kelia klausimų apie moters kūno vaizdavimo normas viešojoje erdvėje.
Kuo „Lietuvaitė“ skiriasi nuo M. Saukos „Liudytojos“?
Pasak menotyrininkės L. Kreivytės, „Liudytoja“ eina giliau – ji kalba apie konkretumą ir tikrumą, o „Lietuvaitė“ labiau orientuota į provokaciją ir žaidimą su simboliais.
Ar autoriaus intencija yra svarbi vertinant kūrinį?
Autoriaus intencija svarbi, tačiau kūrinys įgyja savarankišką gyvenimą, o interpretacijų skaičius yra begalinis. Meno kūrinys vertinamas kaip visuma: forma, medžiaga, poza ir kontekstas.