Žurnalistas, redaktorius Henrikas Vaitiekūnas mirė sekmadienį. LRT PLIUS laidoje „Stambiu planu“ jis kalbėjosi su Andriumi Rožicku apie gyvenimą, mirtį, senatvę ir anūkus. Šiame pokalbyje atsiskleidžia išmintis, sąmojis ir atvirumas, kurie buvo būdingi šiam ilgamečiam Lietuvos televizijos veidui.
Kas buvo Henrikas Vaitiekūnas?
Henrikas Vaitiekūnas – vienas žymiausių Lietuvos žurnalistų ir televizijos redaktorių. Jo karjera prasidėjo dar sovietmečiu, kai pirmasis straipsnis pasirodė laikraštyje „Tarybinė Klaipėda“ jam tebemokantis devintoje klasėje. Vėliau jis tapo neatsiejama Lietuvos televizijos dalimi, o jo balsas ir komentarai lydėjo ne vieną kartą.
„Pirmasis mano straipsnis laikraštyje „Tarybinė Klaipėda“ buvo spausdintas, kai buvau devintoje klasėje. Neįtikėtinai seni laikai“, – prisiminė Vaitiekūnas.
Ką Vaitiekūnas kalbėjo apie rašymą ir laisvę?
Pokalbio metu Vaitiekūnas atskleidė, kaip sovietmečiu teko laviruoti tarp to, ką reikia rašyti, ir to, ką norisi. Jis prisiminė 1966 metų respublikinį moksleivių literatų konkursą Kaune, kuriame rašytojas Mikelinskas jam davė patarimą:
„Henrikai, moksleiviuk, puikiai rašai, bet, žinok, dabar tu turi rašyti, ką reikia. Kai išmoksi rašyti tai, ką reikia, jau galėsi rašyti ir tai, ką nori.“
Šie žodžiai Vaitiekūnui įstrigo visam gyvenimui. Jis pats visada stengėsi rašyti gražiai ir įdomiai, o ne tik pagal reikalavimus.
Kaip Vaitiekūnas vertino senatvę ir išmintį?
Laidos metu Vaitiekūnas atvirai kalbėjo apie senatvę ir jos iššūkius. Jis sutiko su mintimi, kad vyresnio amžiaus žmonės turėtų būti patarėjais, o ne vadovais:
„Jis pasakė: „Aš niekada žmogui virš 60-ies metų nepatikėčiau jokių direktoriaus pareigų.“ Jis turi būti patarėju. Vadovauti turi jauni, kuriems ir su technologijomis, naująja technika nėra problemų.“
Vaitiekūnas taip pat juokavo apie savo amžių ir mirtį, tačiau pripažino, kad vieno dalyko bijo:
„Man visiškai nebaisu numirti, tik nenoriu, kad skaudėtų. Čia visi mes tokie.“
Ką Vaitiekūnas manė apie anūkus ir gyvenimo džiaugsmus?
Vaitiekūnas atvirai prisipažino, kad anūkai yra didžiausias gyvenimo džiaugsmas. Jis juokavo, kad seneliai myli anūkus labiau nei savo vaikus:
„Visi tėvai sako, kad myli savo vaikus. Kai gimsta anūkai, jie supranta, kad nė velnio jie savo vaikų nemylėjo, taip myli tik anūkus.“
Jis taip pat prisipažino, kad negali atsisakyti anūkams duoti pinigų, nors žino, kad tai gali būti laikoma lepinimu.
Koks buvo Vaitiekūno patarimas jaunimui?
Vaitiekūnas, kuris pats sakė norėjęs būti aukštesnis ir gražesnis, jaunimui turėjo aiškią žinią:
„Norėčiau, kad tie, kurie yra panašūs į mane, žinotų, kad jeigu ir nepavyko, – nieko tokio. Vis tiek yra gerai.“
Jis taip pat įspėjo, kad laikas bėga greičiau, nei atrodo:
„Tiesiog reikia žinoti, čia įspėjimas, kad iki penkiasdešimties turite daryti daugiau, nes po to metai pradeda greitai bėgti.“
Kaip Vaitiekūnas atsisveikino su gyvenimu?
Nors Vaitiekūnas juokavo, kad po mirties daugelis sakys „Ką, jis dar buvo gyvas?“, jis neabejojo, kad gyvenimas buvo geras:
„Gaila yra tik vieno – viskas per daug greitai prabėgo. Per greitai prabėgo tie metai, ypač nuo 50-ies. Bet aš nieko nekeisčiau, viskas yra gerai.“
Henrikas Vaitiekūnas paliko ryškų pėdsaką Lietuvos žurnalistikoje. Jo sąmojis, išmintis ir atvirumas įkvėps dar ne vieną kartą.