Kaunietės menininkės Sigutės Bronickienės kūryba: kaip „neužpelkėti“ ir išlikti savitam

Kauno kolegijos Menų akademijos lektorė, dailininkė grafikė Sigutė Bronickienė jau ne vienerius metus savo darbais keliauja po pasaulį. Jos grafikos estampai, išsiskiriantys savitu braižu ir iškalbingu šviesos bei šešėlio dialogu, kalba universalia meno kalba. Neseniai ji pelnė pirmąją vietą prestižinėje tarptautinėje „Lessedra“ parodoje Bulgarijoje, kur varžėsi per 100 menininkų iš 26 šalių. Pokalbyje su „Atvira Lietuva“ menininkė atskleidžia, kas jai svarbiausia kūryboje, kodėl vertina vienatvę ir kaip išvengti „užpelkėjimo“.

Ką reiškia tarptautinis pripažinimas?

Pirmoji vieta „Lessedra“ parodoje Bronickienei buvo maloni staigmena, juolab kad prieš penkerius metus ji jau buvo laimėjusi šį konkursą. „Sakoma, žaibas netrenkia du kartus į tą pačią vietą, bet čia taip nutiko“, – šypteli menininkė. Ji mano, kad komisiją sužavėjo jos darbų išskirtinumas – miniatiūros, atliktos ant pačios pagaminto popieriaus klasikine linoleumo raižymo technika. Tokie atspaudai pasižymi aukštu reljefu, leidžiančiu žaisti šviesai ir šešėliui.

Kodėl menininkui būtinas „išėjimas į pasaulį“?

Bronickienė pabrėžia, kad dalyvavimas tarptautinėse parodose suteikia galimybę pasitikrinti savo kūrybinį potencialą ir meninį lygį. „Tai galimybė atstovauti savo šaliai, išvysti Lietuvos vardą atrinktų menininkų sąraše“, – sako ji. Jai svarbus kūrybinis azartas, iššūkis dirbti ir spręsti meninius bei technologinius uždavinius. „Svarbiausia neužpelkėti, net jei neplanuoji demonstruoti savo darbų viešai“, – priduria menininkė.

Ar meno kalba yra universali?

Menininkė įsitikinusi, kad meno kalba didžiąja dalimi yra universali, ypač kai neliečia religijos ar politikos. „Stebėdama skirtingų šalių dailininkų kūrinius matau, kad daugumai aktualios bendražmogiškosios temos – meilė, taika, tarpusavio santykiai, ekologija“, – dalijasi ji. Tačiau pagrindiniu kriterijumi ji laiko profesionalumą ir savitumą. „Mane sudomina tik tie kūriniai, kurie siunčia taiklią žinutę arba stebina technikos meistriškumu. Idealu, jei abu šie kriterijai susijungia“, – aiškina Bronickienė.

Kaip rasti įkvėpimo kasdienybėje?

Įkvėpimo šaltiniai menininkei – kelionių įspūdžiai, šeima, šuo, susitikimai su draugais ir aplankytos parodos. Tačiau ji pripažįsta, kad laiko stoka dažnai tampa kliūtimi. „Geriausias įkvėpimas – planuojamos parodos terminas. Tada tenka atidėti visus reikalus ir kibti į darbus. Bedirbant ir užsiveda variklis“, – šypteli ji.

Kodėl popieriaus gamyba yra svarbi?

Bronickienė popierių gamina pati, nes analogiško prekyboje nėra. „Jį ruošdama jau turiu būsimo kūrinio viziją. Svarbus lakšto formatas, siluetas ir spalva“, – aiškina ji. Jos popierius yra aukštas ir tvirtas, leidžiantis išgauti aukštą reljefą, kurį „skaityti“ galėtų net neregintis žmogus. Meditacija jai yra raižymo laikas, o spausdinimas – procesas, lydimas įtampos.

Kaip patirtis leidykloje „Šviesa“ praturtino?

Prieš susikoncentruodama į grafikos estampą, Bronickienė dirbo leidykloje „Šviesa“. „Tai buvo tikras iššūkis, nes studijų metu su knygos grafika susipažinau tik paviršutiniškai“, – prisimena ji. Vadovėlių iliustravimas išmokė ją valdyti piešinį, atrasti patrauklią stilistiką ir laikytis griežtų terminų. „Ši patirtis mane užgrūdino, ir šiandien man nėra gėda dėl savo sukurtų darbų“, – sako menininkė.

Kaip Kaunas veikia kūrybinį identitetą?

Bronickienė gimė, gyvena ir kuria Kaune, tačiau sako, kad miestai jos identitetui didelės įtakos nedaro. „Mano niša – vienatvė, ne vienišumas. Atsiriboju tik nuo tuščio laiko leidimo“, – aiškina ji. Jos mylima darbovietė – Pelėdų kalnas, šaunūs kolegos ir šeima – tai, kas jai iš tiesų brangu.

Kokius pagrindus siekia suteikti studentams?

Kaip pedagogė, Bronickienė skatina studentus ne studentauti, o studijuoti. „Skatinu ne tik žiūrėti, bet ir pamatyti, ne tik klausytis, bet ir išgirsti“, – sako ji. Ji ragina jaunimą domėtis vertingais dalykais, plėsti akiratį ir daugiau bendrauti tarpusavyje. „Pasikalbėjimas ir pasidalijimas rūpesčiais suteikia daug naudingos informacijos“, – pabrėžia menininkė.

Kaip jaučiatės šių dienų realybėje?

Dabartinė realybė menininkę liūdina ir baugina, tačiau kūryba padeda apsisaugoti nuo negatyvių informacijos srautų. „Kūryba gydo nuo pesimistinių minčių ir teikia džiaugsmo“, – dalijasi ji. Paklausta, koks būtų jos autoportretas, Bronickienė sako: „Tikrai nevaizduočiau savęs tiesmukai. Galbūt per simbolius, tekstus, gyvūnus, kurie geriausiai išreikštų mano esmę.“

Dažnai užduodami klausimai

Kodėl menininkė pati gamina popierių?

Nes analogiško popieriaus prekyboje nėra, o jį ruošdama ji jau turi būsimo kūrinio viziją. Popierius turi būti aukštas ir tvirtas, kad išlaikytų spaudimo preso jėgą ir išgautų aukštą reljefą.

Kaip menininkė išlaiko kūrybinį azartą?

Ji nuolat dalyvauja tarptautinėse parodose, kur gali pasitikrinti savo lygį ir susidurti su naujais iššūkiais. Terminai ir planuojamos parodos tampa geriausiu įkvėpimo šaltiniu.

Ką menininkė pataria jauniesiems kūrėjams?

Ji skatina ne tik žiūrėti, bet ir pamatyti, ne tik klausytis, bet ir išgirsti. Svarbu plėsti akiratį, bendrauti ir kaupti žinių bagažą, o ne vaikytis vien pažymių.