Kristina Sabaliauskaitė: vasaros darbymetis, meilė Žemaitijai ir telefonai muziejuose

Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, viena žymiausių šiuolaikinės lietuvių literatūros balsų, neseniai lankėsi Plungėje, kur pristatė savo naujausią knygą „Kaip skaityti meną“. Pokalbyje su LRT radiju ji atviravo apie vasaros darbų naštą, gilią meilę Žemaitijai ir kodėl ją erzina telefonai prie meno kūrinių.

Paklausta, ar jos galvoje jau gyvena naujos knygos herojai, rašytoja juokiasi: „Jeigu galvoje kažkas pradėtų gyventi arba pradėčiau girdėti balsus, turbūt reikėtų kreiptis ne į leidėjus, o į gydytojus“. Vis dėlto ji prisipažįsta esanti prietaringa ir mėgstanti tylą.

Kaip vasarą leisdavo skirtingi visuomenės sluoksniai istorijoje?

Sabaliauskaitė, kurios tetralogija „Silva rerum“ nukelia į 17–19 amžiaus Lietuvą, sako, kad vasaros supratimas priklausė nuo socialinio sluoksnio. „Valstiečiams vasara – pats didžiausias darbymetis. Tai yra prakaito liejimo, derliaus priežiūros metas. Tais laikais vasarą tikrai niekas neatostogaudavo“, – pasakoja rašytoja.

Anot jos, vestuvės ir piršlybos vykdavo žiemą, kai nebūdavo lauko darbų. Ponija vasarą leisdavo savo dvaruose, mėgaudamasi gamta ir jodinėjimu, o į miestus grįždavo tik lapkritį, prasidėjus seimų sezonui. Miestiečiams 17–18 amžiuje vasara buvo susijusi su rizika: „Vasara, karštis, paplavos, srutos, puvimas – dėl to padidėdavo epidemijų ir susirgimų rizika“.

Ar rašytoja spėja pailsėti vasarą?

Sabaliauskaitė prisipažįsta, kad normalios atostogos jai – reta prabanga. „Autoriai, rašytojai turi leidybinius kalendorius. Dabar tie mano leidybiniai kalendoriai ir grafikai yra išsibarstę bene po dešimtį šalių“, – sako ji, pabrėždama, kad leidėjai dažnai pamiršta, jog rašytojas irgi yra žmogus, turintis teisę į poilsį.

Ši vasara jai buvo išskirtinė, nes po vizito Plungėje pavyko ištrūkti kelioms dienoms. „Dažniausiai vasarą praleidžiu dirbdama kaip valstietis“, – šypsosi rašytoja.

Kodėl Žemaitija rašytojai tokia artima?

Sabaliauskaitė neslepia ypatingo ryšio su Žemaitija: „Man ten atsigauna dvasia. Matyt, suvibruoja kažkoks gelminis protėvių paveldas“. Ji sako vertinanti žemaitišką humorą ir nuostabią gamtą, o visas būvis jai ten imponuoja.

Kaip skaityti meną? Naujoji knyga jaunimui ir suaugusiems

Naujojoje knygoje „Kaip skaityti meną“ rašytoja siekia suteikti skaitytojams įrankių suprasti vaizduojamąjį meną. „Menas yra kalba. Kai skaityti nemokantis žmogus į rankas paima knygą, jis gali įvertinti viršelį, poligrafiją, bet jis neperskaitys, ką byloja pati knyga. Lygiai taip pat su vaizdine kalba“, – aiškina ji.

Knyga skirta paaugliams nuo 12 metų, tačiau, anot autorės, ją noriai skaito ir suaugusieji, nes Lietuvoje šie dalykai mažai dėstomi. Sabaliauskaitė semiasi patirties iš savanorystės Londono muziejuose, kur su vaikais dirbama jau nuo ketverių metų: „Žaidimo pavidalu jie atvedami į ekspoziciją, jiems užduodami žaismingi klausimai, jie įdėmiai mokomi stebėti paveikslą“.

Kodėl telefonai prie meno kūrinių erzina rašytoją?

Sabaliauskaitė atvirai kritikuoja šiuolaikinę tendenciją naudotis telefonais muziejuose: „Nepakenčiu dabartinio Niujorko Metropoliteno meno muziejaus, nes jame visą laiką reikia traukioti telefoną. Aš prie meno ateinu pailsėti nuo telefono, ekrano, tad ši tendencija yra bjauroka“.

Kokios Vilniaus vietos brangiausios rašytojos širdžiai?

Paklausta apie mylimiausias Vilniaus vietas, Sabaliauskaitė pirmiausia įvardija tėvų namus. Iš viešųjų erdvių ją žavi stogo terasos ir kavinės, iš kurių matosi miestas. Ypatingą reikšmę jai turi šv. Jurgio bažnyčia: „Man tai – daugelio mano šeimos kartų buvusi parapinė bažnyčia. Labiausiai mane sukrėtęs objektas buvo klausykla – supratau, kad ten nuodėmes išpažino mano šeimos kartų kartos“.

Dažniausiai užduodami klausimai apie Kristinos Sabaliauskaitės kūrybą

Kada pasirodys nauja Kristinos Sabaliauskaitės knyga?

Rašytoja kol kas neatskleidžia naujų kūrinių planų, juokaudama, kad jei jos galvoje gyventų herojai, tektų kreiptis į gydytojus. Ji prisipažįsta esanti prietaringa ir mėgstanti tylą.

Kam skirta knyga „Kaip skaityti meną“?

Knyga pirmiausia skirta paaugliams nuo 12 metų, tačiau dėl aktualios temos ją noriai skaito ir suaugusieji. Joje pateikiami pradiniai įrankiai, kaip suprasti meno stilius, techniką ir pranešimus.

Kodėl rašytoja kritikuoja telefonų naudojimą muziejuose?

Sabaliauskaitė mano, kad nuolatinis buvimas su telefonu prie meno kūrinio trukdo patirti meną. Ji pabrėžia, kad į muziejų ateina pailsėti nuo ekranų, todėl šiuolaikinė tendencija jai atrodo nepriimtina.