Kremlino melas griūva: Ukraina atkuria Petliūros tiesą
Praėjusį sekmadienį Kyjive tapome dar vieno Kremliaus raketų antskrydžio liudininkais. Nepaisant karo grėsmės, istorikai iš įvairių šalių suvažiavo į Ukrainos nepriklausomybės kovų herojaus Simono Petliūros mirties šimtmečio minėjimą. Keturių dienų tarptautinė konferencija planavo baigtis ekskursija po svarbiausias 1917-1920 metų vietas. Tačiau miestui paskendus dūmuose, pasivaikščiojimas buvo atšauktas.
Taip pat buvo nukelta pulkininko Andrijaus Melniko, vieno iš to laikotarpio nepriklausomybės kovų vadų, perlaidojimo ceremonija. Jo ir žmonos palaikai buvo pervežti iš Liuksemburgo, kur jie buvo palaidoti emigracijoje.
Istorijos atmintis po raketų ugnimi
A. Melnikas mirė nuo ligos būdamas 74 metų. Tuo tarpu 47 metų S. Petliūrą Paryžiuje nušovė galbūt Maskvos agentas Šalomas Švarcbardas. S. Petliūra tuo metu ėjo šalies vadovo pareigas. Jis buvo išrinktas Ukrainos Liaudies Respublikos direktorijos pirmininku 1919 metais Kyjive.
Prieš tapdamas lyderiu, jis dirbo žurnalistu ir ukrainietiškų leidinių redaktoriumi. Už caro kritiką buvo kalinamas. 1917 metais įsitraukęs į politinę veiklą, iš pradžių siūlė siekti tik autonomijos Rusijos sudėtyje. Tačiau valdžią užgrobus bolševikams ir supratus, kad autonomijos nebus, ryžtingumu garsėjęs S. Petliūra perėmė šalies karinę ir politinę lyderystę.
„S. Petliūra suprato, kad kariuomenei trūksta ginklų ir vieni neatsilaikys. Todėl svarstė jungtis į bendrą kovą su rumunais ar lenkais. Pasirinko lenkus, sudarė sutartį su J. Pilsudskiu ir padėjo jam sustabdyti bolševikų puolimą bei apginti nepriklausomybę“, - konferencijoje pasakojo Lenkijos istorikas profesorius Stanislovas Stępienas.
Pasak istoriko, norėdamas išvengti naujo bolševikų puolimo, J. Pilsudskis Rygoje pasirašė taikos sutartį su Maskva ir atsisakė pagalbos S. Petliūrai. Supratęs, kad vienas bolševikų neišvys, S. Petliūra su kariais perėjo Lenkijos sieną, sudėjo ginklus ir emigravo į Prancūziją. 1926 metais Paryžiuje S. Petliūrą, sustojusį prie knygyno vitrinos, nušovė Š. Švarcbardas.
Kremlius, Vakarai ir pogromų mitas
„Nemanau, kad žudikas buvo Rusijos agentas. Tai buvo neišsilavinęs, karštakošis žmogus, praradęs artimuosius per žydų pogromus. Maskvos agentai greičiausiai jį tik pakurstė. Tuo metu Ukrainoje kovėsi įvairios armijos, o per pogromus žuvo keliasdešimt tūkstančių žydų. Paradoksas tas, kad S. Petliūra ne tik nerengė pogromų, bet ir buvo vienintelis vadas, gynęs žydus. Tačiau teisme susiklostė tokia politinė situacija, kad S. Petliūrą apkaltinti išgalvotais pogromais tapo naudinga bolševikams, Vakarams ir žydų organizacijoms. Todėl žudikas buvo išteisintas“, - kalbėjo S. Stępienas.
Ukrainos mokslų akademijos istorikas Genadijus Efimenko atskleidė dar vieną propagandos sluoksnį. Jo teigimu, baltagvardiečius finansavusios Vakarų šalys norėjo išvengti atsakomybės dėl žydų pogromų.
„Faktai liudija, kad baltagvardiečiai nemėgo žydų tiek dėl carinės Rusijos stereotipų, tiek dėl to, jog bolševikų vadovybėje buvo daug žydų kilmės asmenų. Bolševikų spaudoje 1919 metais buvo daug pranešimų apie baltagvardiečių pogromus, tačiau teisme Paryžiuje jie apie tai neužsiminė.“
G. Efimenko, renkantis to laikotarpio plakatus, pastebėjo, kad baltagvardiečių propaganda buvo persunkta antisemitizmo ir skatino smurtą. Tuo tarpu tokių plakatų neplatino nei bolševikai, nei S. Petliūros kariai. Panašiai kalbėjo ir iš Toronto prisijungęs ukrainiečių bei žydų kilmės Kanados istorikas Alikas Gomelsky. Jis citavo S. Petliūros žodžius:
„Jokių pogromų mūsų žemėje negali vykti.“
Istorikas taip pat priminė S. Petliūros įsaką šaudyti pogromų iniciatorius bei tai, kad žydai pačią S. Petliūrą laikė vieninteliu savo užtarėju.
Demokratijos pergalė prieš imperinę propagandą
„Pas jus, Lietuvoje, suvokimas, kad esate Rusijos okupuoti, buvo visą laiką gyvas. O pas mus jis aiškus buvo tik vakarinėje dalyje, kuri Maskvos valdymą išgyveno tik nuo 1940 metų. Kitur vyravo Maskvos įdiegtas požiūris, kad mūsų ir Rusijos istorija yra bendra. Jį keisti buvo sunku, tačiau 2022 metais pradėta plataus masto invazija situaciją pakeitė iš esmės. Nuo to laiko požiūris į praeitį, kalbą, kultūrą bei istorines asmenybes sparčiai gerėja“, - kalbėjo Ukrainos tautos atminties instituto direktoriaus pavaduotojas Volodimiras Tiliščakas.
Jis paminėjo 2022 m. balandį atliktą tyrimą, kuris parodė, kad daugiau nei 70 procentų gyventojų S. Petliūrą vertina teigiamai, nepaisant metų bėgyje girdėtos Maskvos propagandos. Ukrainoje įvyko esminis lūžis. Nebepasitikėdami Rusijos melu, žmonės pradėjo atviriau žvelgti į savo praeitį.
Tam talkina dekomunizacijos įstatymas, kuriuo siekiama visiškai eliminuoti imperinės politikos simbolius. Anot V. Tiliščako, atvirumas ir tiesos skleidimas apie nepriklausomybės kovų herojus yra būtinas demokratijos klestėjimui. Taip pat svarbus vaidmuo tenka jų palaikų pervežimui iš užsienio bei perlaidojimui Kyjive.
„Nors Rusija yra daugiatautė valstybė, per visą jos egzistavimą pagrindinis suasmenintas priešas visada buvo ukrainietis. Rusai paniškai bijojo sukilimų prieš jų vykdomą kolonialinę politiką, todėl idėjinius kovos vadus labiausiai niekino. Iš pradžių jie niekino prie švedų armijos kovoje su Petru I prisijungusį kazokų vadą etmoną Ivaną Mazepą, todėl visus nepriklausomybės šalininkus vadino mazepininkais. Vėliau pravardžiavo petliūrininkais, o dar vėliau banderininkais. Visi trys lyderiai simbolizavo grėsmę imperiniams siekiams, todėl buvo daroma viską, kad juos apjuodintų“, - papildė Ukrainos tautos atminties instituto direktorius Oleksandras Alfiorovas.
Šiandien Ukraina, panašiai kaip ir Lietuva, aktyviai dekolonizuoja savo istorinę atmintį. Tikrosios informacijos skleidimas ir pilietinis atvirumas tampa galingu ginklu prieš Kremliaus melą. Demokratija ir laisvė prasideda nuo tiesos apie save, o Ukrainos nepriklausomybės kovų herojai pagaliau susilaukia deramos pagarbos.