Pagarba ar dogmos: kaip vasarą rengtis bažnyčioje?
Vasarą, kai temperatūros kyla, dažnas renkasi lengvus ir atvirus drabužius, tačiau apsilankius bažnyčioje kyla klausimas, ar tinka šortai ar atviresnės suknelės. Kauno sakralinės muzikos mokyklos vadovas, teologijos mokslų daktaras Vilius Sikorskas aiškina, kad Lietuvoje nėra griežtų aprangos reikalavimų, o drabužių pasirinkimas pirmiausia turėtų atspindėti pagarbą bendruomenei, ne apribojimus.
Kaip vasarą derėtų rengtis bažnyčioje?
Pasak V. Sikorsko, apranga visada buvo kultūros dalis, o religijoje ji siejasi su pagarba liturgijai ir maldos namams. Anksčiau taisyklės buvo griežtesnės, moterys privalėjo dėvėti skareles ir ilgesnius sijonus. Šiandien Lietuvoje situacija yra kitokia.
V. Sikorskas pabrėžia, kad griežtų reikalavimų nėra, tačiau išlieka tam tikri etiketo standartai. Kunigai paprastai pageidauja, kad moterys būtų prisidengusios pečius, o sijonas ar suknelė siektų bent kelius. Vyrams patariama vengti marškinėlių be rankovių, o šortai turėtų būti bent iki kelių.
Dievui žmogus yra aiškus toks, koks yra, Jis mato žmogaus širdį. Tačiau atėjęs į maldos namus žmogus rodo pagarbą ne tik Dievui, bet ir bendruomenei, todėl apranga tampa pagarbos išraiška.
Kuo skiriasi Lietuvos ir Pietų Europos tradicijos?
Lietuvos požiūris į aprangą bažnyčioje yra gerokai liberalesnis nei kai kuriose Pietų Europos šalyse. V. Sikorskas pastebi, kad Italijoje, Ispanijoje ar Graikijoje pernelyg atvirai apsirengę lankytojai gali būti net neįleidžiami.
Prie Šv. Petro bazilikos Romoje dažnai galima matyti, kaip žmonės eilėje apsivelka ilgesnius drabužius arba gauna specialius apdangalus. Tai rodo, kad skirtingos kultūrinės erdvės turi skirtingus visuomeninio susitarimo standartus.
Kodėl vyrai bažnyčioje turi nusiimti kepurę?
Kalbėdamas apie galvos apdangalus, V. Sikorskas primena katalikiškąją tradiciją. Vyrams bažnyčioje privalu būti nepridengta galva, ir tai laikoma pagarbos ženklu Dievo akivaizdoje. Nors kunigas suaugusiam vyrui gali ir nepataisyti, vaikus bei jaunimą dažnai paragina tai padaryti.
Kitose religijose, pavyzdžiui, judaizme, tradicija yra priešinga, vyrai galvą prisidengia. Tuo tarpu moterims katalikų bažnyčioje galvos apdangalai nėra draudžiami, o skarelės ar skrybėlaitės liega individualaus pasirinkimo reikalu.
Ar vestuvių ir krikštynų apranga turi būti reglamentuota?
Ypatingomis progomis apranga įgauna kitą prasmę, tačiau V. Sikorskas gina asmens laisvę rinktis. Laidotuvėse žmonės natūraliai renkasi santūrius drabužius, o vestuvėse ir krikštynose norima pasipuošti. Kunigas pabrėžia, kad tai yra šeimos šventė, todėl jaunieji turi teisę atrodyti taip, kaip suplanavo.
Kritika dėl jaunųjų aprangos socialiniuose tinkluose, anot V. Sikorsko, neturėtų tapti problema. Bažnyčia neturėtų daryti spaudimo ar riboti žmogaus pasirinkimo tokią svarbią dieną.
Niekada nesinorėtų taisyti jaunosios ar sakyti, kaip ji turėtų atrodyti. Tai yra jų šventė, jų pasirinkimas, ir jaunieji tą dieną nori atrodyti taip, kaip buvo suplanavę.
Ar bažnyčioje galima dėvėti šortus ir atvirus sijonus?
Taip, Lietuvoje tai yra priimtina, jei šortai ar sijonas siekia bent kelis, o pečiai yra prisidengti. Griežtų draudimų nėra, tačiau laikomasi bendro susitarimo dėl saiko ir pagarbos aplinkai.
Ar jaunosios suknelė per vestuves bažnyčioje turi būti uždara?
Ne, nėra jokių griežtų reikalavimų jaunosios suknelei. V. Sikorskas teigia, kad jaunoji turi teisę rinktis tokią suknelę, kokią nori, o bažnyčia neturėtų dėl to kelti problemų. Prireikus pečius visada galima lengvai prisidengti skarele.