Rusijos įtakos žlugimas: smūgiai iš Sirijos, Kaukazo ir Serbijos
Per pastarąsias savaites Kremliaus pastangos išlaikyti pasaulinę įtaką, tęsiantis karui Ukrainoje, patyrė keletą skaudžių smūgių. Šie pokyčiai, aprašyti britų leidinio „The Times“, rodo, kad net tradiciniai Rusijos sąjungininkai pradeda abejoti Maskvos galia ir ieško naujų partnerysčių.
Sirijos sprendimas: Rusijos bazės tampa „jungtinių pratybų“ centrais
Vienas ryškiausių signalų – Sirijos sprendimas paskelbti, kad Rusijos oro bazė Chmeimime ir karinė jūrų bazė Tartuse nebebus išimtinai kontroliuojamos Maskvos. Šios bazės, buvusios vienintelės oficialios Rusijos karinės bazės už buvusios Sovietų Sąjungos ribų, bus pertvarkytos į „jungtinių pratybų“ centrus. Tai reiškia, kad Maskva praranda išskirtinę prieigą prie strateginių objektų rytinėje Viduržemio jūros dalyje.
Pokyčiai prasidėjo 2024 metais, kai nuo valdžios buvo nuverstas pagrindinis Kremliaus sąjungininkas Basharas al Assadas, o jo vietą užėmė Ahmedas al Shara, islamistų vadovaujamo sukilėlių judėjimo vadas. Nepaisant to, kad Rusija devynerius metus rėmė al Assadą, per tą laiką pražudydama tūkstančius Sirijos sukilėlių ir civilių, Vladimiras Putinas įsakė savo kariams nesikišti, kai sukilėliai šturmavo Damaską.
Ką reiškia Sirijos sprendimas Rusijai?
Sirija susitarimą pavadino „Rusijos buvimo reorganizavimu“, atversiančiu kelią „naujam Sirijos ir Rusijos santykių etapui“. Nors pabrėžiama, kad susitarimas užtikrins abipusių interesų apsaugą, civiliniai objektai abiejose bazėse bus perduoti Damaskui. Rusijos užsienio politikos ekspertė Anna Notte pažymi, kad tikimybė, jog Rusija ateityje galės naudoti Sirijos bazėmis savo kariniams poreikiams, mažėja, tačiau visiškai to atmesti nevertėtų.
„Rusija labai atsargiai vertina, kiek A. al Shara iš tikrųjų sugebės išlaikyti valdžią ir stabilizuoti padėtį Sirijoje. O mes tiesiog palauksime“, – sakė ji.
Rusija naudojosi šiomis bazėmis gabendama atsargas ir kovotojus „Afrikos korpusui“ – Kremliaus kontroliuojamam samdinių grupuotės „Wagner“ įpėdiniui – į Libiją, Malį, Centrinės Afrikos Respubliką ir kitus regionus. Nors susitarimas numato, kad Maskva išlaikys ribotas teises papildyti degalais karinius lėktuvus Chmeimime, ekspertas Irano klausimais Nikitas Smaginas mano, kad Rusija priežasčių optimizmui turi mažai.
„Naujoji Sirijos valdžia po truputį stumia Rusiją iš šalies... Tikslas galiausiai jos visai atsikratyti. Tiesiog tai nevyksta akimirksniu. Sirijos valdžia elgiasi pakankamai pragmatiškai, ir aš net pasakyčiau, pakankamai sumaniai, nes stengiasi nepakenkti santykiams su Rusija šiuo sudėtingu pereinamuoju, vis dar nestabiliu laikotarpiu“, – pažymėjo jis.
Kritika Rusijoje ir prarasta įtaka Kaukaze
Nors Kremlius veikiausiai bandys susitarimą nušviesti teigiamai, griežtosios linijos šalininkai Rusijoje jau suskubo jį kritikuoti. Buvęs „Wagner“ teisininkas Igoris Jelisejevas rašė: „Mes skyrėme milžiniškų išteklių ir paaukojome savo karininkų, karių bei „Wagner“ kovotojų gyvybes, kad įsitvirtintume šiame regione – o dabar ketiname prašyti tų barzdotų [kovotojų] ir jų turkų globėjų leisti pasilikti savo pačių bazėse?“
Rusija taip pat prarado įtaką Pietų Kaukaze. Armėnija ir Azerbaidžanas, abi buvusios sovietinės respublikos, dabar tolsta nuo Kremliaus įtakos sferos. Tai dar vienas signalas, kad Maskvos dominavimas regione silpsta.
Serbija: tradicinis sąjungininkas priima Ukrainos prezidentą
Kremliui nerimą keliančius signalus siunčia ir kiti tradiciniai sąjungininkai. Serbija, viena iš nedaugelio Europos šalių, neįvedusių sankcijų Maskvai dėl invazijos į Ukrainą, praėjusią savaitę priėmė Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį. Tai buvo pirmasis jo vizitas šalyje po 2022 metais prasidėjusios invazijos. Šis žingsnis rodo, kad net ir tradiciškai Maskvai artimos šalys pradeda atsiriboti nuo Kremliaus politikos.
Išvada: ar tai Rusijos įtakos pabaiga?
Šie įvykiai – Sirijos bazės, prarasta įtaka Kaukaze ir Serbijos posūkis – rodo, kad Rusijos pasaulinė įtaka, ypač Artimuosiuose Rytuose ir Europoje, patiria rimtų išbandymų. Nors Maskva vis dar išlaiko tam tikrus svertus, pavyzdžiui, ribotas teises naudoti Sirijos bazes, aišku, kad Kremlius praranda pozicijas. Demokratijai ir atvirumui besivystančioms šalims, tokioms kaip Ukraina, tai yra teigiamas ženklas, rodantis, kad tarptautinė bendruomenė gali siekti didesnės nepriklausomybės nuo autoritarinių režimų.