Sveikimas nuo priklausomybių: kodėl bendruomenė yra būtina
Lukas ir Jūratė, įveikę priklausomybę ir kodpendenciją, įrodė, kad sveikimas neįmanomas be atvirumo ir aplinkos paramos. Pasaulinio Gailestingumo kongreso Lietuvoje diskusijoje psichologai pabrėžė, kad priklausomybė yra liga, o visuomenė privalo prisiimti atsakomybę už žmonių traumas ir medžiagų prieinamumą. Tik saugus bendruomenės ratas gali nutraukti žalingą ciklą.
Kaip traumos vaikystėje veda prie priklausomybės?
Nuo priklausomybės sveikstantis Lukas prisimena vieną pirmųjų patirčių reabilitacijoje. Sąmoningas suvokimas atėjo tada, kai vadovas liepė ratu stovintiems žmonėms žengti žingsnį į priekį tiems, kurie patyrė vaikystės traumų.
„Jis vardino: tie, kas patyrę smurtą, įvairių kitų traumuojančių patirčių, ir aš po kiek laiko susivokiau, kad nebuvo nė vieno sakinio, kad aš nežengčiau į priekį. Tai buvo savotiškas atspindys, veidrodis man, ką aš esu patyręs. Niekada iki to laiko nebuvo progų taip atvirai pasižiūrėti į visas patirtis,“ dalinasi savo išgyvenimais vyras.
Šis atviras žvilgsnis į praeitį tapo atspirties tašku. Lukas atrado bažnyčios chorą, o vėliau ir tikėjimą. Būtent chore jis susitiko savo dabartinę žmoną Jūratę.
Kodėl poros santykiai tampa ėjimu ant žarijų?
Luko ir Jūratės pažintis buvo susitikimas dviejų sužeistų žmonių. Vyras buvo priklausomas, o moteris visą gyvenimą kentėjo nuo tokių žmonių. Jųdviejų santykis iš pradžių buvo kupinas didelių pavojų. Grėsė atkryčiai ir kontrolės mechanizmų sugrįžimas.
„Susitiko du labai sužeisti žmonės. Mums susidūrus buvo labai didelis pavojus, kad tai gali įvykti vėl, kad gali būti atkryčių, kontrolės. Tada nelabai galvojome apie tai, bet dabar atrodo, kad tai buvo vaikščiojimas ant žarijų,“ sako Lukas.
Pora išgyveno ir augo nesulūždama dėka aplinkos, kurioje tuo metu buvo. Šalia visada veikė bažnyčios bendruomenė, reabilitacijos grupės, anoniminių alkoholikų ir narkomanų susitikimai, suaugusių alkoholikų vaikų grupės. Tai buvo saugus ratas, kuriame jie gyveno ir kurio iki šiol nepaliko.
„Turbūt jei ne disciplina, jei ne užsispyrimas ir suvokimas, kad mes privalome eiti į tas grupes, nežinau, kaip būtų buvę,“ teigia Lukas.
Kas yra kodpendencija ir kodėl ji pavojinga?
Jūratė tiesiogiai nevartojo jokių medžiagų, tačiau užaugo alkoholį vartojančių tėvų šeimoje. Ji tapo kodpendente, arba vadinamąja paraalkoholike. Augant disfunkcinėje šeimoje perduodami ligai būdingi bruožai, net jei pats asmuo nieko nevartoja.
„Alkoholizmas šeimoje pirmiausia atnešė amžiną neužtikrintumą: nežinai, žmogus grįš blaivus ar girtas, vakare ar ryte. Visada jaučiau, kad turiu būti kažkokia, nes iš manęs tikimasi, reikalaujama, kad būčiau paklusni, pareiginga,“ dalinasi patirtimi Jūratė.
Pratusi nuolat būti pareiginga ir atsakinga, ji kontrolės ieškojo ir kituose santykiuose su partneriais. Užaugus atrodė, kad nebegalima be to neramumo, nestabilumo ar kontrolės. Šiuo metu Jūratė ir Lukas jau augina dvejų metų mažylį ir tolsta nuo praeities patirčių.
Ar priklausomybė yra asmeninis pasirinkimas ar visuomenės liga?
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto profesorė Laima Bulotaitė teigia, kad 21 amžius yra priklausomybių amžius. Kalbame ne tik apie narkotikus, bet ir apie kompiuterius, telefonus, lošimus.
„Tobulindami kompiuterius, mes tarsi priverčiame žmones į tai įsitraukti. Mes patys išrandame dalykus ir tik paskui pamatome, kad visa tai turi tamsiąją pusę. Paskatos buvo geros, norėjome palengvinti gyvenimą. Bet nepagalvojome apie galimą žalą. Mes kaip visuomenė esame atsakingi už tai, ką dabar turime,“ sako prof. L. Bulotaitė.
Specialistė pabrėžia, kad viena iš priklausomybių priežasčių yra didelis medžiagų ir įrankių prieinamumas. Kompiuterius patys įkišame vaikams, o paskui bandome atimti. Taip pat veikia bendraamžių įtaka ir patirtos traumos. Žmonės įninka į narkotikus ar žaidimus, kai jiems sunku, o visuomenė nepastebi, kad reikia pagalbos.
Dažnai priklausomybė nėra traktuojama kaip liga. Teigiama, kad priklausomi žmonės patys pasirinko taip gyventi. Tačiau profesorė Bulotaitė primena, kad tai yra sutrikimas, lyginamas su cukriniu diabetu ar hipertenzija. Dalis hipertenzija sergančių žmonių lygiai taip pat nekeičia savo įpročių ir gyvensenos, tačiau visuomenė juos vertina kitaip nei priklausomus asmenis.
Kaip artimųjų gelbėjimas palaiko priklausomybę?
Vilniaus universiteto Psichologijos instituto lektorė, bendruomenės „Aš Esu“ reabilitacijos programų vadovė dr. Justina Kymantienė įžvelgia paralelių su Hanso Christiano Anderseno pasaka „Undinėlė“. Pasakoje Undinėlė pamiršta save ir visą dėmesį nukreipia į sutiktą princą. Gyvenime artimieji, gyvendami su priklausomu žmogumi, tampa nuo jo priklausomi.
„Artimieji labai stengiasi išgelbėti priklausomybėje skendintį žmogų, kad tik išsaugotų darbą ar pabaigtų studijas. Saugodami ir gelbėdami, jie nepastebimai susirenka sau kito žmogaus atsakomybes. Čia yra daug nuvertinimo, be mano pagalbos atsitiks kažkas baisaus,“ paaiškina psichologė.
Yra iliuzija, kad galima suderinti priklausomybę ir gražų gyvenimą. Žmonės imasi būdų kontroliuoti vartojimą, pavyzdžiui, nevartoti darbo dienomis. Tačiau realybėje anksčiau ar vėliau visos pastangos žlungia, nes tai nesuderinami dalykai.
O artimųjų gelbėjimas įsuka į užburtą ratą. Kaskart, kai artimieji išgelbėja nuo pasekmių, tai tik pastiprina priklausomybę. Žmogus išsaugo komfortą, nes jo gyvenime viskas kažkaip veikia, tad kam kažką keisti. Svarbu ieškoti pagalbos ir nebijoti jos prašyti.
Kur rasti pagalbą įveikiant priklausomybę?
Pagalbos galima rasti specializuotose reabilitacijos bendruomenėse, anoniminių alkoholikų ar narkomanų grupėse bei suaugusių alkoholikų vaikų susitikimuose. Psichologai pabrėžia, kad profesionali terapija ir saugi bendruomenė yra būtini sveikimo procese.
Ar priklausomybę galima išgydyti vien valios pastangomis?
Ne. Vilniaus universiteto profesorė Laima Bulotaitė aiškiai sako, kad priklausomybė yra liga, o ne asmeninis pasirinkimas. Kaip ir hipertenzija ar cukrinis diabetas, ji reikalauja sisteminio požiūrio, gyvensenos pokyčių ir dažnai aplinkos paramos.
Kodėl svarbu kalbėti apie priklausomybes atvirai?
Atvirumas mažina stigmą ir leidžia žmonėms laiku kreiptis pagalbos. Luko ir Jūratės pavyzdys rodo, kad tik atvirai pripažinus traumas ir įsitraukus į saugų bendruomenės ratą galima nutraukti žalingą ciklą ir kurti sveiką ateitį.