Ukrainos HIMARS įgulos atskleidė: kaip veikia „šventosios Varvara“ kariai ir kodėl sistema vis dar nepralenkiama

Ukrainos žurnalistai pirmą kartą iš arti užfiksavo, kaip dirba viena garsiausių šalies raketinės artilerijos brigadų. „Hromadske“ paskelbtame reportaže – išskirtiniai kadrai iš HIMARS įgulos perspektyvos. Tai ne tik technikos demonstracija, bet ir istorija apie tai, kaip Vakarų ginkluotė tapo kasdienybe Ukrainos fronte ir kokį vaidmenį ji atlieka šiandien.

Ką atskleidė Ukrainos 19-osios raketinės artilerijos brigados kariai?

Reportaže pasakojama apie 19-osios raketinės artilerijos brigados „Šventoji Varvara“ karius. Būtent šis dalinys 2022 metais buvo vienas pirmųjų, gavusių amerikietiškas HIMARS sistemas. „Lockheed Martin“ gaminama technika, sumontuota ant ratinės važiuoklės, naudoja tikslias raketas, galinčias pasiekti taikinius už dešimčių kilometrų. Sistema taip pat gali leisti didesnio nuotolio balistines raketas ATACMS, kurių veikimo spindulys siekia apie 300 kilometrų.

JAV pradėjo tiekti šią ginkluotę Ukrainai 2022 metų birželį. Netrukus HIMARS tapo vienu lemiamų to meto karo veiksmų ginklų. Likus vos kelioms savaitėms iki Ukrainos kontratakos, per kurią buvo atkovotos Chersono regiono teritorijos, šios sistemos sistemingai naikino Rusijos šaudmenų sandėlius, vadavietes ir logistikos centrus.

Kodėl HIMARS pakeitė karo eigą?

Pasak brigados karių, iki pasirodant HIMARS Rusijos pajėgos buvo įpratusios telkti karius ir techniką atvirose vietovėse vos 30–40 kilometrų atstumu nuo fronto linijos. Sistemos veikimo nuotolis ir tikslumas šį įprotį greitai pakeitė. Įgulos narių teigimu, šis ginklas iš esmės nulėmė Chersono operacijos sėkmę.

Kaip vyksta HIMARS paleidimas ir kiek laiko užtrunka?

Nors HIMARS garsėja veikimo greičiu, kariai pabrėžia, kad paleidimo procesas yra gerokai sudėtingesnis, nei atrodo iš šalies. Vienas raketinis smūgis priklauso nuo ilgos žmonių grandinės, gerokai viršijančios trijų asmenų mašinos įgulą. Prieš raketai paliekant konteinerį, komanda koordinuoja taikymo duomenis, tikrina koordinates ir galiausiai duoda leidimą šūviui.

Įgulos nariai pasakoja, kad koordinavimas tapo toks ištobulintas, jog laikas nuo įsakymo gavimo iki faktinio šūvio gali trukti vos dvi ar tris minutes, priklausomai nuo misijos. Visgi įprastomis sąlygomis standartinis laikas yra artimesnis dešimčiai minučių.

Ar Rusijos elektroninė kova gali sutrikdyti HIMARS?

Tikslumas išlieka pagrindiniu ginklo pranašumu net ir po kelerių metų susidūrimų su Rusijos elektroninės kovos bei oro gynybos sistemomis, sukurtomis specialiai jam neutralizuoti. Kariai teigia, kad Rusijos trukdžiai ir oro gynyba turėjo tik minimalų poveikį. Bet koks nukrypimas nuo taikinio matuojamas vos metrais, o didžioji dauguma paleistų raketų tiksliai pasiekia numatytus tikslus.

Svarbiausiu įrangos elementu paleidimo sekoje kariai įvardija mašinoje įmontuotą taikinių nustatymo kompiuterį. Jis automatiškai apskaičiuoja bei įveda smūgio koordinates ir turi didžiausią reikšmę misijos sėkmei.

Kuo HIMARS kabina primena civilinį automobilį?

Nors tai esminis tolimojo nuotolio smūginio pajėgumo elementas, darbas pačioje mašinoje pasižymi netikėtai buitiška aplinka. Kariai akcentuoja HIMARS kabinos patogumus: oro kondicionavimą ir šildymą, automatinę pavarų dėžę, su naktinio matymo prietaisais suderinamą apšvietimą, išsamų prietaisų skydelį, rodantį slėgį, skysčių ir degalų lygius, stabdžių oro slėgį bei akumuliatoriaus įkrovą.

Šią patirtį jie lygina su važiavimu gerai įrengtu civiliniu automobiliu, o ne tipine karine technika. Mašinos spidometras rodo iki 120 km/h, tačiau maksimalus greitis elektroniniu būdu ribojamas iki 100 km/h. Įgulos patvirtino, kad išbandė šią ribą, bet dėl įdiegtos greičio ribotuvo programos jos viršyti neįmanoma.

Kodėl „šaudyk ir bėk“ taktika yra gyvybiškai svarbi?

Šis greitis yra gyvybiškai svarbus, nes po šūvio įgula privalo nedelsdama keisti poziciją. Ši doktrina, žinoma kaip „šaudyk ir bėk“ (angl. shoot-and-scoot), yra esminė ginklo išlikimui šiuolaikiniame mūšio lauke, kuriame dominuoja priešbaterinė ugnis ir žvalgyba dronais.

Kariai pasakoja apie Rusijos atsakomuosius smūgius po raketų paleidimų ir pastebimą grėsmės eskalavimą per pastaruosius metus. Rusijos oro žvalgybos dronai vis dažniau seka jų judėjimą, todėl ši grėsmė tapo žymiai aktualesnė nei karo pradžioje.

Kodėl HIMARS vadinamas „hamster“?

Neoficialus HIMARS pavadinimas – „hamster“ – atspindi slaptumą, kuris kadaise gaubė šią sistemą. Tai primena, kaip griežtai 2022 metais Ukrainos pajėgos ribojo bet kokias viešas diskusijas apie ginklo dislokavimą ir galimybes, net kai internetiniai memai apie jį masiškai plito socialiniuose tinkluose.

Nors dabar HIMARS tapo įprastu fronto linijos elementu, slaptumas nėra visiškai išnykęs. JAV partneriai ir toliau tiesiogiai konsultuojasi su operatoriais dėl sistemos veikimo realiomis sąlygomis. Kariai teikia atsiliepimus apie techninius klausimus bei operatyvinius niuansus, padedančius koreguoti kitas platformas. Šis informacijos keitimasis yra nuolatinis ir abipusis, o ne vienkartinis ataskaitų teikimas.

Kas pakeitė HIMARS žiniasklaidos dėmesio centre?

Pastebimas visuomenės dėmesio poslinkis. Žiniasklaidos centre dabar atsidūrė naujesni, pačioje Ukrainoje pagaminti tolimojo nuotolio ginklai – ypač kruizinės raketos „FP-5 Flamingo“, naudojamos smūgiams giliai Rusijos teritorijoje. Tuo tarpu HIMARS toliau atlieka savo įprastą vaidmenį arčiau fronto linijos, sąmoningai vengdamas dėmesio centro.

Kaip rašo „Defence Blog“, iš pačių karių pasakojimų akivaizdu viena: po ketverių metų nepertraukiamo naudojimo sistema netapo pasenusi – ji tiesiog tapo kasdienybe jos operatoriams. Šis perėjimas nuo naujoviško ginklo prie patikimo, neprašmatnaus „darbinio arklio“ puikiai atspindi, kaip visa Vakarų tiekiama ginkluotė tvirtai įsitvirtino platesnėje Ukrainos karinėje strategijoje.