Vaikų auklėjimas ir inovacijos: kodėl nuobodulys naudingas
Šiuolaikinė visuomenė susiduria su keblia užduotimi: kaip užauginti laimingą ir savarankišką jaunimą, kai vaikai vis labiau atskiriami nuo tikrojo gyvenimo? Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentė, neuropsichologė Ramunė Dirvanskienė ir Valdorfo darželio „Namelis medyje“ mokytoja Vilma Grigienė įsitikinę, kad atsakymas slypi paprastume, bendrose veiklose ir teisėje nuobodžiauti. Būtent šie veiksniai padeda formuoti ateities inovatorius ir aktyvius piliečius.
Atskirtis nuo viešojo gyvenimo kuria įtampą
Vienas didžiausių šiuolaikinių tėvų iššūkių yra infrastruktūros ir viešųjų erdvių pritaikymo stoka. Kaip pastebi R. Dirvanskienė, vaikai dabar yra atskirti nuo suaugusiųjų gyvenimo. Darbas, laisvalaikis ir viešosios erdvės yra griežtai zonuotos, todėl tėvai priversti nuolat dalinti save pusiau. Norint, kad vaikas sportuotų ar pabendrautų su bendraamžiais, reikia organizuoti specialius susitikimus, o tai kelia didelį stresą šeimai.
„Tėvams dabar yra sunku auginti vaikus, nes vaikai yra atskirti nuo gyvenimo, trūksta persidengimo. Darbas turi būti atskirai, laisvalaikis atskirai, viešosios erdvės taip pat yra atskirtos“, pabrėžia neuropsichologė.
Pozityvų pokyčio pavyzdį specialistė mato savo darbovietėje, kur leidžiama atsivesti vaikus. Dalijimasis dienos ritmu duoda vaisių. Vaikai, praleisdami laiką su tėvais, jaučiasi jiems lygūs, prisiima jų įsipareigojimus ir netgi išmoksta kantrybės. Pavyzdžiui, ketverių metų dukra ramiai išbūna tris su puse valandos trunkančioje paskaitoje, turėdama savo susikrautą kuprinę su pagalve ir masažuokliu.
Nuobodulys kaip kūrybiškumo ir saviveiksmingumo variklis
Valdorfo pedagogikos požiūriu, vaikai mokosi sekdami suaugusiųjų pavyzdžiu. V. Grigienė dalinasi patirtimi, kaip darželyje vaikai kartu kepa, sodina, mezga ar net žaidimų forma tvarko žaislus, veždami juos į sapaliojamąją Braziliją ar Paryžių. Tačiau svarbiausia yra leisti vaikui pačiam atrasti veiklas.
Mitas, kad vaikas turi būti nuolat užimtas ir linksminamas. Jei namuose nėra imperatyvo nuolat pralinksminti vaiko ir jam leidžiama nuobodžiauti, būtent tuomet ir gimsta kūrybiškumas. Vaikai yra žaismingi ir sugeba susikurti savo pasaulį, jei tik paliekami vieni.
Šį požiūrį patvirtina ir moksliniai tyrimai. R. Dirvanskienė atkreipia dėmesį į ilgalaikius tyrimus, kurie vertina sėkmę gyvenime. Ateities sėkmę nuspėja saviveiksmingumas, kuris įgyjamas tik tuomet, kai žmogus pats imasi iniciatyvos ir išbando kažką naujo. Todėl tėvams verta atleisti kontrolę ir leisti vaikams daryti tai, kas jiems įdomu, net jei tai būtų tiesiog siurbimas ar indų plovimas, o ne privalomas kambario tvarkymas.
Ekranai ir socialinių įgūdžių atskirtis
Kalbant apie stimuliaciją, neuropsichologė kritikuoja apdovanojimų sistemą. Prizai už veiklas veikia tik laikinai ir formuoja logiką, kad be atlygio nereikia net stengtis. Ypač žalinga yra ekranų laiko siūlymas kaip atlygis, nes tai formuoja įsitikinimą, jog ekranai yra aukščiausias siektinas gėris.
Ekranų poveikis vaikų raidai yra didelis ir susijęs su socialine nelygybe. Daugiau laiko prie ekranų leidžia žemesnių socioekonominių klasių vaikai, kurie ir taip yra pažeidžiamesni. Aukštesnės klasės atstovai turi daugiau galimybių organizuoti kitokį laiką su vaikais.
„Matome, kad skurdėja socialiniai gebėjimai, todėl daugiau dėmesio kreipčiau į tai, o ne į dėmesingumą. Nėra taip, kad dėmesys prastėja savaime, mes tiesiog fokusuojame dėmesį ten, kur gauname daugiau atlygio“, aiškina R. Dirvanskienė.
Anksčiau vaikai stimuliacijos ieškodavo bendraudami su kitais žmonėmis, o dabar pramogą gali gauti vienu mygtuko paspaudimu. Tai trikdo natūralią socialinių įgūdžių raidą. Siekdami užauginti atvirą, demokratišką ir inovatyvią jauną kartą, turime grąžinti vaikus į bendruomenę, suteikti jiems erdvės nuobodžiauti ir kurti savarankiškai, be nuolatinio skaitmeninio atlygio.