Ateities jaunimas: kodėl vaikams būtina nuobodžiauti?
Šiuolaikinė visuomenė susiduria su iššūkiu, kaip ugdyti laisvą, iniciatyvų ir atsakingą jaunimą. Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentė, neuropsichologė Ramunė Dirvanskienė ir Valdorfo darželio „Namelis medyje“ mokytoja Vilma Grigienė įžvelgia, kad šiandien vaikai yra dirbtinai atskirti nuo tikrojo gyvenimo. Sprendimas gali būti kur kas paprastesnis: grįžti prie bendrystės, leisti vaikams nuobodžiauti ir skatinti jų savarankiškumą.
Infrastruktūros trūkumas ir atskirtis nuo gyvenimo
Tėvystė šiandien dažnai kupina streso, o problema slypi ne pačiuose tėvuose, o mūsų aplinkoje. Pasak R. Dirvanskienės, vaikai yra atskirti nuo suaugusiųjų pasaulio. Mūsų visuomenėje trūksta persidengimo: darbas, laisvalaikis ir viešosios erdvės yra griežtai atskirti.
Norint, kad vaikas pabūtų su bendraamžiais ar sportuotų, tenka organizuoti specialius susitikimus, nes miestų infrastruktūra nėra tam pritaikyta. Tai verčia tėvus nuolat plėšytis pusiau ir gyventi įtampoje. Inovacijos miestų planavime ir atvirų viešųjų erdvių kūrimas galėtų drastiškai pakeisti šią situaciją, skatindami natūralią bendruomenių trauką.
Tėvams dabar yra sunku auginti vaikus, nes vaikai yra atskirti nuo gyvenimo, trūksta persidengimo.
Mokslininkė dalijasi pozityvia asmenine patirtimi. Vadovaudamasi mintimi, kad vaidmenų nereikia perskirstyti, ji savo vaikus visur ima kartu. Darbovietė leidžia atsivesti vaikus į paskaitas, o dukra netgi pačiai sugalvoja susikrauti kuprinę ilgam trijų su puse valandos seminarui. Toks atvirumas ne tik mažina stresą, bet ir leidžia vaikams jaustis visuomenės dalimi, stebėti suaugusiųjų įsipareigojimus bei ugdyti kantrybę.
Nuobodulys kaip kūrybiškumo ir demokratijos pamatas
V. Grigienė atkreipia dėmesį į paprastumo vertę. Vaikas visą laiką mokosi: ir žaisdamas, ir vaikščiodamas po balą, ir lipdamas į medį. Mitas, kad žaidžiantys vaikai nieko neveikia. Namuose turime daug veiklų, kurias galime daryti kartu, nuo grindų šluotimo iki bendro sėdėjimo.
Jeigu namuose nėra imperatyvo nuolat vaiką užimti ir pralinksminti, jam leidžiama nuobodžiauti. Būtent iš to ir kyla kūrybiškumas. Nuolat užimtas ir apsuptas dėmesio vaikas neišmoksta pats kurti ir reikštis. Tokia saviraiška yra būtina pilietinei brandai demokratinėje visuomenėje.
R. Dirvanskienė priduria, kad ilgalaikiai tyrimai rodo, jog ateities sėkmę nuspėja saviveiksmingumas. Jis įgyjamas tuomet, kai žmogus pats imasi iniciatyvos ir išbando ką nors naujo. Tėvų užduotis yra atleisti kontrolę ir leisti vaikams rinktis veiklas, net jei jos skiriasi nuo suaugusiųjų lūkesčių.
Ekranų poveikis ir socialinių įgūdžių raida
Pokalbis neapėjo ir technologijų įtakos. R. Dirvanskienė pastebi, kad ekranų naudojimas yra tiesiogiai susijęs su socialinių įgūdžių smukimu. Daugiau laiko prie ekranų praleidžia pažeidžiamesnių socialinių grupių vaikai, o tai dar labiau didina atskirtį.
Anksčiau vaikų stimuliacija buvo kiti žmonės. Reikėdavo išeiti į kiemą, skambinti draugams. Dabar pasilinksminimas ateina vienu paspaudimu, todėl socialiniai gebėjimys skurdėja. Mokslininkė įspėja ir dėl apdovanojimų už veiklas sistemos. Jeigu tėvai prizu pasirenka ekranų laiką, jie formuoja klaidingą mąstymą, kad ekranai yra aukščiausia vertybė.
Kur kas veiksmingesnis yra emocinis paaiškinimas ir bendras veikimas. Norint užauginti atvirą ir sveiką jaunimą, būtina skirti jiems laiko, erdvės ir galimybės gyventi tikrame, o ne virtualiame pasaulyje.